Globėjai (I KNYGA BAIGTA)

XII: Julijanas

XII: Julijanas

Jau senokai buvau užverstas tokiais masiniais darbais. Duobė susirinko išmėtytas kūno dalis prie Dabarties tarpeklio, o aš su Titu jau kuris laikas dirbome prie Veronikos ir Elono. Roni teko atstatyti išnarintą koją. Bėgdama nuo teisėsaugos įkrito į kanalizacijos šulinį. Štai dėl ko jai mirk gyvenk reikėjo karšto dušo. Raukydamasis pirmiausiai pasirūpinau trauma. Tuo pačiu metu man labai padėjo Titanas. Elonas ilgai tampėsi, kol prisileido Oneirojų su adata. Prakirstos žaizdos kaktoje paliks randus.

- Vaikinai, tada jūs tikrai nenorit pamatyti, kas darosi po mano rankove, - mostelėjo galva į kairę ranką. Mudu su Titu susižvalgėme.

- Elonai, - nuspėjamai suraukiau antakius. Po Tito kojomis nuvarvėjo kraujas. Elonas išsišiepė. - Titai... - nusisukdamas į Roni ištariau. Oneirojui užteko vieno mano žodžio. Titui perkirpus kruviną medžiagą, atsisukau.

- Gerai. Kliudžiau ašmenis šiek tiek, - prisipažino jis nekaltai.

- Šiek tiek? - ironiškai susiraukė Titanas.

- Gerai, gerai. Kliudžiau savo paties Jataganą, - išpoškino. Nuo pat alkūnės iki riešo milžiniškas, krauju pasruvęs, gilus pjūvis.

- Primena griovį, - patikino Titanas. Elonas pervertė akis.

- Pataisyk mane, kad galėčiau toliau žalotis, - mostelėjo sveika ranka. - Gyvenime juk daugiau nieko neveikiu.

Pasisukau į Roni. Ji spoksojo į vieną tašką. Veidas gal nešvarus, bet liūdesio net ir purvas nenuslėptų. Ant išnarintos čiurnos laikėme ledą, kad sumažėtų skausmas, todėl netrukus ledo maišą pakeičiau elastiniu bintu. Roni kantriai kentėjo skausmą, gniaužė gulto kraštus, bet blogiausia jau buvo praeityje.

- Kirinas tik nori padėti broliui, - tvirtai suverždamas prabilau. Mergina rodos prieš tai verkė, bet dabar panirusi į neviltį ir pyktį. - Jis atgabeno Viktorą Molinarą, psichiatrą. Vyras praėjo pro Dabarties tarpeklį. Tai jau progresas, - raminau.

- Koks čia progresas, kai Kirinas turės stoti prieš Meinardo Fauno teismą? Už įstatymo nesilaikymą grėsmė gyvenimą baigti Laiko krytyje. Jis mumis nepasitikėjo. Kirinas išardė Kiro būrį tik dėl savo slaptų tikslų ir į tai dar įtraukė Elariją, - ramiai šniurkščiodama kalbėjo ji.

- Kirinas susimovė ir niekas to neneigia, Roni, bet jis išsisuks. Juk tai Kirinas. Visada išsisuka net ir iš pačios kvailiausios situacijos. Esu įsitikinęs, kad Elarija pati norėjo šokti į pavojų. Kirinas neleistų sau su ja taip pasielgti, - užtikrintas kalbėjo Elonas. Roni atsisuko.

- Tikrai? Tu vis dar esi įsitikinęs po to, kai jis nuslėpė septyniolikos metų kelionę atgal?

Elonas žiojosi atsakyti, bet į traumatologinį atbėgo Elarija ašarotomis akimis. Ji šniurkščiojo, o nešvari apykaklė buvo šlaput šlaputėlė.

- Mažyle, kas nutiko? - sunerimo Elonas. Atsigręžėme ir mudu su Titanu.

- Tai mano kaltė, - sužiaukčiojo ji, delnu užsidengdama burną. Akys skendo ašarų upėse. Ji bandė kalbėti, bet į mūsų ausis atsklisdavo tik murmesiai ir kūkčiojimai. Elonas liepė pasitraukti su adatomis. Oneirojus reikalavo sėdėti vietoje, bet Elonas niekada nesiklausė. Priėjo prie mergaitės ir apkabino. Elarija įsikibo jam į rankas, pamiršdama, kad jis sužeistas. Vaikinas priglaudė jos galvelę prie krūtinės ir sukandęs dantis kentė nedorą skausmą.

- Įkvėpk ir iškvėpk, Elarija. Tu gali, - ramiai kalbino Elonas. - Įkvėpk ir iškvėpk, - pakartojo. Mergaitė tiek kūkčiojo, kad atrodė jog jai panikos priepolis. Stipriai laikydamasi Elono, giliai ir aiškiai iškvėpė. Vaikinas pritūpė prie jos. - Gerai. Dabar papasakok man, kas nutiko? Mes juk mokėmės, taip? Pameni, Laiko trikdytojai neverkia, - drąsindamas priminė. Visi šioje patalpoje matė kaip puikiai Elonas susitvarkė su mažu vaiku. Dėl to papildomų isterijų nekilo.