Globėjai (I KNYGA BAIGTA)

XVII: Ilijanas

XVII: Ilijanas

Nors paralyžius siekė paskutinį galvos plauką, tačiau visus tuos adatos dūrius jaučiau kuo puikiausiai. Žinojau, kad jie nori man gero. Žinojau ir tai, kad jeigu dabar būčiau galėjęs judėti, tai būčiau juos abu trenkęs į skirtingas šios patalpos sienas. Ir kol tasai Viktoras su Julijanu mane lopė, mano paranoja vaikščiojo tarp jų pirmyn ir atgal. Rankas susidėjęs ant krūtinės vis stebėjo ar ne daro, ko nors daugiau. Žinojau, kad kiekvienas pašaliečio judesys, vertė Tamsųjį Ilijaną suabejoti. Jis nenorėjo nešdintis, jis troško gyventi, o tai galėjo daryti tik būdamas manyje.

- Manau jau pasimokei, - susimąstęs kreipėsi į mane. Lėtai iškvėpiau. Paranoja leido man pabusti iš sąstingio. Truktelėjau grandines taip priversdamas iš vietos pašokti visus tris gelbėtojus. Julijanas man visai patiko, nors troškau jam pertrėkšti smegenis. Titanas, tasai Oneirojus, mane erzino iki negalėjimo vien dėl savo bailumo. Apie naują šmikį dar nespėjau susidaryti aiškios nuomonės, bet jau ir taip aišku, kad jis man nepatinka. Jie baigė mane siūti ir privertė atsisėsti. Viktoras nusitraukė pirštines ir nutrenkęs ant stalo susidėjo rankas ant krūtinės. Pastebėjau, kad dešinė ranka prirašyta nuo pirštų galų ligi pat alkūnės. Kilstelėjau antakį pernelyg patenkintas.

- Sudeginsit mane? - paklausiau. Mano nuostabai Viktoras priėjo prie manęs. Julijanas jau ketino stabdyti. Pasilenkęs nusišypsojo, rankomis pasirėmęs iš abiejų pusių, įkalinęs mane it kokį mirtininką.

- Už viską labiau tau nepatiksiu tik aš, supratai Dezertyre?

Jo drąsa nežadėjo ko nors gero. Jie gydys mane, bandys sunaikinti Tamsųjį Ilijaną to nei nežinodami.

- Bet mes to neleisime, Ili, tiesa? - švelniai paklausė paranoja. Pažvelgiau į savo orginalą linktelėdamas. Vyras tai suprato kaip mano pritarimą, jog baisesnių už Viktorą Molinarą jau nesutiksiu.

- Leisime jį į arsenalą. Juk turite tokį? - tikslinosi Viktoras. Julijanas su Titu susižvalgė vienu metu.

- Atsiprašau, - įsiterpė Titanas. - Bet ką?!

- Noriu pamatyti, kokio lygio jo agresija.

- Titai, pakviesk Laiko tramdytojus. Pasakyk, kad mums reikalinga arsenalo aikštelė, - suvebleno spoksodamas į vieną tašką.

- Bet... - mikčiojo Titas.

- Dabar, Titai, - griežtai pakartojo Julijanas. Kaip ir sakiau. Jis man patinka. Titanas sužiuro į mane, o aš pikdžiugiškai jam mirktelėjau. Vaikis tuoj pat nurėpliojo pakviesti apsaugos.

Jie prisistatė maždaug po dešimties minučių. Ligi tol visi tylėjome lyg prie lango prispaustos musės. Girdėjosi tik šnopavimas.

Buvau tuoj pat nuvestas į Melamoro arsenalą. Antrankiai buvo pašalinti nuo mano rankų, paliko stovintį tarp baltų sienų, lubų ir grindų. Priminė vienutę ar beprotnamį. Kaip pažiūrėsi. Viktoras su Julijanu atsisėdo už dešinėje esančio stiklo , numetė užrašus ant stalo, o Oneirojus liko stovėti už jų. Ilgai žiūrėjau į tuos veidus ir niekaip nesupratau kaip tai mane išgelbės. Kumščiuose jautėsi agresija. Kaupiau savyje baisinę energiją, kuri gąsdino visus aplinkui. Labiausiai baugino mano ramybė. Niekada negalėjai žinoti, kada pratrūksiu.

- Prieš akis matai taikinius, Ilijanai, - pasigirdo Viktoro balsas. Julijanas įdėmiai klausėsi. - Tau iš kairės stovi ginklas, - prieš tai jo nemačiau. Ant balto stalo vienas vienintelis keturiasdešimt aštunto kalibro ginklas. - Žinai, ką reikia daryti, Ilijanai, Laiko žudike, - išsišiepė jis. Ta kvaila šypsena mane išprovokavo. Griebiau už vamzdžio, tuoj pat užtaisiau pilną apkabą ir nusitaikiau tiesiai į Jaso darbuotojus. Spaudžiau gaiduką ir iššoviau nei nemirktelėjęs. Bėda buvo tik viena. Kažkodėl kulkos sukrito ant žemės, stiklą vos vos įbrėždamos. Nuleidau ginklą. Viktoras nekaltai gūžtelėjo. - Tau su rega blogai, - užburbėjo Vikas. Aš jam dar parodysiu blogą regą. Tuoj pat vienu mostelėjimu sušaudžiau pirmus du arčiausiai stovinčius taikinius. Jie pasipuošė dailiomis ir giliomis skylėmis. Tuoj pat suvariau likusias kulkas, pakeičiau apkabą ir nemirktelėjęs sušaudžiau visas į vidutinio nuotolio taikinius. Paskutinę naujų kulkų apkabą paleidau į tolimiausius taškus. Nei nejausdamas pridėjau ginklą sau prie smilkinio. Julijanas krustelėjo, bet Viktoras sudraudė jį, kažką aiškiai subambėdamas. Jie tryse nejudėjo. Jie laukė, kol nusišausiu. Ne daug trūko paspausti gaiduką. Tai buvo panašu į mane iki kol pasirodė mano liguista paranoja ir atėmė lengvą pabaigą. Ginklas nukrito palei kojas. Stiklinėmis akimis žvelgiau į juos ir bjaurėjausi. Aš troškau mirties. Jiems buvo gaila jos.

Šalimais pasirodė dėžė su daugybe peilių, durklų ir svaidomų žvaigdžių. Keletą paėmiau į rankas. Jie norėjo, kad mesčiau. Taip ir padariau. Mėčiau bet kur: į sienas, grindis, lubas, taikinius, o vienu peiliu netgi persipjoviau savo dešiniąją ranką. Iškruvinau baltutėles it sniegas grindis. Sniegas... Sekundei nurimau. Žiema... Kalėdos... Kirinas... Užsimerkęs nejudėjau.

Pramerkęs akis aš dar agresyviau trankiausi, paspyriau dėžę, suvariau pusę arsenalo į taikinius. Jie visi skrodė orą centro viduryje. Mano pečiai kilnojosi, o širdis daužėsi lyg gavus elektros šoką. Norėjau vandens. Norėjau bėgti arba nusižudyti. Ėmiau rėkti, nes trūko kantrybė. Paplūdau ašaromis ir drąskiau save nagais, kol susibraižiau odą. Viktoras už stiklo jau pykosi su Julijanu, kol galiausiai Titanas dingo. Griebiau tarp visų tų peilių užsilikusį durklą. Pakėlęs akis jau norėjau perdurti save, bet tada viskas sustojo. Kitapus stiklo savo rankose Julijanas laikė Jordę. Mergaitė spoksojo į mane nemirksėdama. Iš toli spindėjo ta ruda akių spalva. Spaudžiau durklo rankeną ir nežinojau, ką daryti. Staigiai pasimečiau. Jordė pamojavo man nusišypsodama.

- Kodėl jaučiu, kad tu man meluoji, Ili, - pasirėmęs į mano petį prabilo Tamsusis Ilijanas. - Tikra nesuvaidinta meilė, Laiko žudike, - jis prikišo lūpas prie mano ausies. - Tik ar žudikas gali mylėti? - dingo iš pašonės, paliko spoksoti vienui vieną.

- Ilijanai, - kai išgirdau mergaitės balsą kažkas kilo manyje, kažkas darėsi, kažkokia nepaaiškinama cheminė reakcija. Tiek spaudžiau durklą, jau mečiau jį žemyn, bet jam slydus, staigiai pagavau, užsimojau ir sviedžiau tokia jėga į stiklą, kad ašmenys susmigo, stiklas ėmė skilti ir netrukus pasigirdo dūžiai. Pažiro dalimis. Julijanas nusigręžė nuo manęs ir Jordė nematė kaip atrodau gyvai. Paleidau ne aš, o paranoja.

- Sulaikykit jį ir uždarykit. Šiandienos darbai baigti, - pareikalavo Viktoras rankas patraukdamas nuo galvos. Nuo kada čia jis vadovauja?

Šį kartą nesipriešinau. Tik ramiai leidau Laiko tramdytojams užlaužti rankas į nugarą ir surakinti nematomais antrankiais. Visą tą laiką žiūrėjau į išsigandusią mergaitę. Nebuvo taip, kad ji rėktų ir reikalautų jog ją kas nors tuoj pat išneštų. Ji neverkė, bet akys buvo pilnos baimės. Neaišku kokios.

- Ta nežinomybės kančia, Ilijanai, - caktelėjo liežuviu Tamsusis Ilijanas. – Nežinomybė – ji bijo tavęs ar netekti tavęs, - nusišypsojęs patapšnojo per petį ir leido mane išvesti. Taip troškau rėkti Laiko tramdytojams, kad surakintų jį, kad pasiimtų jį, o ne mane. Atsigręžęs spoksojau į patenkintą paranoją. Patenkintas pamojo pirštais. Praeidamas pro sugadintą aplinką, susitikau akis į akį su Julijanu ir Jorde. Viktoras rinko popierius nuo stalo.

- Ankhas, - sušnabždėjau. Julijano veidas persimainė, bet nei Viktorui, nei kam nors kitam to neparodė.

- Veskit jį iš čia, - pakartojo Migdytojas. Buvau išvestas. Paskui mane Oneirojus už rankos vedėsi Jordę. Ir jeigu dabar būčiau laisvas, tai pasiimčiau ją ir kirsčiau laiką. Dingčiau ten, kur Melamoras manęs nesurastų. Nors... Man niekur nesaugu. Dezertyrai visada visus randa. Netgi Jordei čia ne vieta. Jie kol kas ramūs. Ateis laikas, kai nei vienas nesijaus saugus savo paties namuose.