Globėjai (I KNYGA BAIGTA)

XIII: Ilijanas

XIII: Ilijanas

Kai į mano kamerą buvo atvestas Kirinas supratau, kad jam baigėsi labai liūdnai. Buvau girdėjęs apie Meinardą Fauną, bet niekada neteko susidurti. Jam nuėmė nematomus antrankius ir paliko stovėti tol, kol Begalybės traukinys ir vėl pajudėjo. Patrynęs riešus nuėjo į tamsiausią vagono kampą. Jeigu šiek tiek tiksliau, tai jis nušlubavo, ranka spausdamas ties skrandžiu. Nusileidęs susmuko kampe ir kurį laiką spoksojo į žemę. Kai maniškės akys susidūrė su brolio mačiau ten skausmą ir nuovargį. Pavydėjau to, ką jis dabar turėjo. Tu neturi nieko, nes esi niekas. Pasimuisčiau išklausęs paranojos ir toliau ramiai sėdėjau. Mano žaizdos sukrešėdavo ir vėl trūkdavo. Migdytojas jų dar nesusiuvo. Jis turėjo pasirūpinti Jorde. Tada galėsiu ramiai priimti savo likimą, o gal net išsvajotą mirtį.

Su savimi Kirinas neturėjo laikrodžio ar kito daikto. Jį paliko su manimi žinodami, kad tai bene didžiausia bausmė, kad ir ką pridirbo. Deja, negalėjau Kirinui suteikti broliškos meilės. Aš buvau savo paties priešas. Esu Ilijanas, Laiko žudikas su išplautomis smegenimis. Jie taip teigė. Jie visi.

- Už ką man tokia garbė? - paklausiau jo po to, kai Kirinas nuspręndė atsigulti ant žemės ir ištiesinti nugarą. Vaikinas spoksojo į lubas ir į tą sušiktą mirksinčią lempą.

- Šioje kameroje sėdžiu antrą kartą, - prakalbo vis dar netvirtai nuspręsdamas ar verta su manimi prasidėti, ar ne. - Pirmas buvo prieš trejus metus, kai mane uždarė per tave, kai mane apspito svetimos akys, kai įmetė į nežinomybę ir su baime, kad daugiau niekada nepamatysiu savo brolio, kad mane pribaigs ar blogiau, kad paims į vergiją, bet taip nenutiko. Ir antras, kai mane dar kartą uždaro per tave, kai atima Globėjo teisę, kai įkalina su broliu išdaviku, kai visas dvidešimt keturias valandas mane marins badu, o po to paleis į Laiką į 2013 - uosius, Šveicariją, su Ciklu ant rankos ir be ginklo, surasti kalinį, kurį visvien nuteis. Žinai, kuom skiriasi šis kartas nuo pirmojo? - paklausė jis pažvelgdamas į mane. Gerklėje kažkas ėmė strigti. - Šį kartą aš negrįšiu, - atsakė tai apie ką ir galvojau. Jis buvo per silpnas keliauti į praeitį.

- Pasmauk jį čia ir dabar... - kurstė išlindusi paranoja prieš akis. Nusišypsojau ir vėl susiraukiau. Vėl jaučiau Kirino žvilgsnį.

- Tu galvoji apie mergaitę, - nuspręndė jis. Ne, šį kartą svarsčiau kaip čia susipjausčius ranką. Apie Jordę negalvoju, nes nėra naujienų. Tariamai išplautos smegenys tiek nefunkcionavo, kad galėčiau kurti tūkstančius teorijų ar ji dar gyva, ar Migdytojas ką nors daro, kad išsaugotų savo užpakalį. - Ar papasakosi man apie ją? - paklausė jis.

- Ne, - atšoviau. Kirinas minėjo dvidešimt keturių valandų alkį. Na, troškulys blogiau ir aš negalėjau dėl to skųstis. Be paliovos dairiausi. Turėjau kai ką padaryti, kol to nepamatė net mano paranoja. Ir tada sumąsčiau patikrinti gultą. Jis metalinis, todėl kažkur privalėjo būti varžtų. Kirinas žvilgsniu badė mano nugarą. Nagais krapščiau visus varžtus iš eilės. Lupau įsispyręs kojomis net jeigu skausmas baigė pasiekti dugną. Tu ir taip jau dugne.

- Ką tu darai, Ilijanai? - paklausė brolis. Tylėjau. Buvau per daug susikoncentravęs į savo tikslą. - Ilijanai! - pikčiau suriko jis.

- Atšok! - suirzau staigiai atsisukdamas į jį. Tarp mūsų vyravo siaubinga tyla. Aš sukiojau, jis spoksojo. - Jai Smegenų navikai ir ji miršta. Jai 12 metų. Aš tiesiog žingsniavau koridoriumi ir visus žudžiau, kapojau pirmus pasitaikiusius, laužiau kaulus ir sprandus. Po kojomis krito nesuskaičiuojamas kiekis aukų, - kuo ramiausiu balsu kalbėjau jam. Žinojau, kad Kirinui per sunku klausytis. Jaučiausi dėl to kuo puikiausiai. - Patiko traiškyti ir žaloti, šaudyti ir rodyti visiems, kas čia Laiko vadai... - su pasitenkinimu drėbiau. Vienas varžtas iš dviejų pagaliau atsisuko.