Globėjai (I KNYGA BAIGTA)

XXVII: Kirinas

XXVII: Kirinas

Stovėjau šalia Laiko kriminologų ir stebėjau naują jovalą, kurį sukėlė sugrįžęs Deimo būrys. Jie susibūrę daug seniau nei Kiro būrys. Deja, vis dar lygiai taip pat yra Laiko trikdytojai. Jų grupuotę sudarė šeši asmenys, bet stebėdamas suvokiau, kad iš jų į Jasą išvežė keturis narius, penktasis tik apsidrabstęs kraujais ir purvais, šiek tiek apdrąskytas. Pasigedau šeštojo.

Kiek išgirdau iš netoliese stovinčio Laiko kriminologo, Dabarties tarpeklis išvirino mažiausiai dešimt naujų kalinių, o vienuoliktą išvežė paskui būrį į Jasą. Manoma, kad mergiotė su neįprastu atveju. Neįprasta jau buvo tai, kad ji prašoko tarpeklį. Kas gali būti už tai įspūdingiau?

Stebėjau Meinardo Fauno nugarą. Šis pritūpęs dairėsi į Dabarties tarpeklio bedugnę. Ant krašto voliojosi sudrąskyti ir sprogę organai, kaulai ir žarnos, bet niekieno jau tai nestebino. Tarpeklis – Melamoro fenomenas. Laiko kriminologai dėl to nesigraužia. Skausmas tiems, kas juos pargabena ir tikisi prakišti naujam gyvenimui. Kas kartą tenka nusivilti, nes viltis vis dažniau užgęsta.

Galiausiai apsisukau ir pamažu grįžau namo. Turėjau savų reikalų nei rūpintis kito būrio nesėkmėmis. Iš nedidelio garažo išstūmiau retai naudojamą motociklą. Prigriebiau iš anksto sukrautą kuprinę. Visi tokią turi Melamore. Pavojaus atveju jos reikalingos paliekant namus ir traukiant tiek į kalnus, tiek į miškus, tiek prie versmių ežero. Užsitraukęs striukę, paslėpiau dokumentą, kad pakeliui nepamesčiau, o tada užsidėjau šalmą. Užvedžiau ir nuleidau antveidį.

Pirmasis Goblinas gyveno atsiskyręs kalnuose. Jis seniai nebesilanko Melamoro centre, nesidomi, kas valdžioje ar tai, kad į mus taikosi Dezertyrai. Jis vis dar laikosi Žaliojo Goblino tikėjimo, o išgyvena iš to, kas auga Melamoro papėdėse, miškuose, todėl jam nėra reikalo rodytis viešumoje. Tai uždaro būdo, senas Goblinas, kurio dar gyvenime nesu matęs.

Melamoras net pastatytas sistemingai. Pagrindiniai pastatai priklausė centrui, šalia Dabarties tarpeklis, o tai reiškė absoliučią tuštumą. Už centro visos gyvenvietės, o dar toliau miškai, už jų stūgsojo didingieji Goblino kalnai, dešinėje versmių ežeras, geizeriai ir Karštojo kraujo krioklys. Kažkur egzistavo ir vandenynas, tačiau niekas jo taip ir nematė, todėl pavadinimas nesuteiktas. Iš tiesų kalbama apie gyvenviečių plėtimą už kalnų, bet jos būtų pernelyg toli nuo centro. Tai reikštų perpus mažesnę kontrolę, socializaciją ir visų patogumų bei poreikių slopinimą. Be to, Karštojo kraujo krioklys yra nuodingų toksinų objektas, todėl neaišku koks ten oro užterštumo lygis. Tolimesni kraštai liko netirti. Pagal kai kuriuos valdžioje esą, kol aptekę viskuom čia, tol brautis nėra ko ten. Kai skursime, tada bus pats tas. Pamenu bambėjau per tarybos susirinkimą su didžiausia sarkazmo gaidele.

Goblino kalnų papėdėje atsidūriau po valandos. Pavyko išvengti eismo trikdžių, pėsčiųjų ar ko netikėto. Automobiliams ir krovininėms mašinoms čia neegzistuojant, viso eismo taisyklės pakeistos. Tuom šis pasaulis skyrėsi nuo apačioje esančios žemės. Apie greitį praktiškai visi galėjome pamiršti. Savąjį motociklą palikau tankiai suaugusiuose krūmuose. Sniego papėdėje ne daug, todėl augalija čia kur kas turtingesnė. Kad visiškai nesimatytų, likusius tarpus užpildžiau išmėtytomis šakomis nuvytusiais lapais. Čia žymiai retesnis oras. Jautėsi dar nei nepasiekus pirmųjų kalnų.

Atvėriau kelioninę kuprinę ir odinę striukę pakeičiau žiemine, kailine, kur kas ilgesme striuke. Plaukus paslėpiau po kepure, kišenėje užčiuopiau kišeninį laikrodį su dokumentu. Pasitaisiau ilgus, kelioninius batus. Patikrinęs siūles, užsimoviau pirštines, o tada patraukiau pagrindiniu keliu.

Čia vėjas darėsi vis žvarbesnis, todėl tai paskatino užsitraukti kapišoną. Karštas garas iškvepiant įrodė, kad šalčio esama. Po kojomis voliojosi sniegas. Čia neseniai snigo mat kai kur kelyje nebuvo įmanoma praeiti, teko bristi. Pasilaikydamas už slidžių akmenų, kai kada ilgų, nukarusių varveklių stengiausi taupyti laiką ir judėti koordinuotai. Tai reiškė, kad atgal nesidairiau ir taupiau energiją. Kūną maudė su kiekvienu žingsniu vis labiau ir labiau. Pakeliui turėjau sustoti ir ieškoti prieglobsčio. Artėjo Laiko audra. Goblino kalnai buvo šių audrų įlanka, kuri užkirsdavo kelią judėti link Melamoro. Kitaip mus visus išskirstytų ir nušluotų nuo Laiko paviršiaus. Žinojau, kas manęs laukia ir visvien tam ryžausi. Buvau su tuo susidūręs tik teorijos vadovėliuose, kai privalėjau lankyti paskaitas, kad tapčiau Laiko trikdytoju. Mokslų nebaigiau, todėl apie audrų tramdymus galėjau nei nesvajoti.