Globėjai (I KNYGA BAIGTA)

XXIV: Ilijanas

XXIV: Ilijanas

Aš nenoriu savęs išgelbėti... Jordei teks tenkintis Laiko kryčiu... Laiko kryčiu... Nenoriu savęs išgelbėti... Spoksojau į savo pirštų pagalvėles. Dar ligi šiol jaučiau tas lėles rankose. Parodė manydamas, kad manipuliuos mano jausmais, atras skylę toje tamsoje pro kurią galbūt prasiverž šviesa. Kaip jis klydo.

Galva dardėjo kartu su visomis vagono sienomis. Girdėjosi įprastas Begalybės traukinio garsas, o ta mirganti lempa baigė mane užknisti.

– Bjauru, kai neskauda, - atsistojęs priešais mane suburbėjo Tamsusis Ilijanas. – Susilaužyk, ką nors, - skundėsi. Girdėjau jo reikalavimą, bet visiškai nekreipiau dėmesio. Buvau per daug užsiėmęs savimi. Tasai Migdytojas pasirūpino, kad visos žaizdos būtų susiūtos ir švariai sutvarstytos. Iš tiesų gera sėdėti kelias minutes be skausmo. Tą jausmą jau buvau beužmiršąs.

Julijanas su Oneirojumi slapta teikė jai laiką, o aš nei negaliu prisiimti atsakomybės už individą, kurį atvilkau į šį Goblino valdomą kraštą. Jie rizikuoja būti pasmerkti Laiko kryčiui.

- Ko verta viena gyvybė, Ilijanai? – pirštais braukdama per dulkėtą sieną paklausė paranoja. Iš lėto tipeno po visus keturis kampus, žiūrėjo sau po kojomis ir erzino vien savo buvimu.

- Beprotybės, - vieną koją ištiesiau, kitą sulenkiau. Pajutau maudimą sužalotame kūne, kur susiūtos žaizdos rėkte rėkė nedaryti staigių judesių.

Šis klausimas atkeliavo iš Laiko, kuriame viskas pamiršta. Viktoras to nesužinojo, kaip kad nežino apie šį psichopatą mano galvoje ar tai, kad parsigabenau jį iš Užmiršto Laiko. Ne Dezertyrai kalti, kad dviese dalinamės vienu kūnu ir protu. Jie tik suprato ir tuo pasinaudojo, pavertė mane savo mirtinu įrankiu.

Staiga Begalybės traukinys sustojo. Ėmė cypti stabdžiai. Paranoja bloškėsi į sieną ir snukiu išarė visas dulkes, puldama ant žemės. Jam laikantis ant visų keturių galūnių, galėjau girdėti jo pasipiktinusį urzgimą. Vagono durys garsiai prasivėrė. Melamoro dienos šviesa apakino akis, todėl skubiai nusisukau. Iš pradžių nesupratau, kas žengė vidun, bet iš tų sunkių kelioninių batų man buvo aišku, kad tai Laiko keliautojas.

Apsipratau su šviesa ir išryškėjo Meinardo Fauno veidas. Piktdžiugiškos šypsenos tik ir tegalėjau sulaukti. Kartu su juo įlipo Nesa Lunatikė ir Kolas Lunatikas. Nuo kada jiedu tarnauja Faunui? Paranoja atsistojo priešais ir užstojo mane. Žinoma, jie to nematė. Agresyvios akys susidūrė su savimi pasitikinčiomis. Paranoja gins mane vienintelį, nes jam reikėjo išlikti gyvam.

Net nesistengiau keltis ir rodyti jam kažkokios pagarbos. Kam to reikėjo? Tik jam vienam. Kažkam tai rūpėjo? Niekam. Gal ir buvau kalinys, Dezertyrų grupuotės narys, bet bent jau tikrai žinojau, kad esu aukščiau Melamoro valdžios, aukščiau šito snukio, kuris užriestas tiek, kad tuoj pasieks batų kulnus.

– Kuo nusipelniau tokios malonės? – pataisydamas galvos padėtį paklausiau jo.

– Tu žinai, kad iš čia jau daugiau nebeišeisi, tiesa? – kur čia nežinosi, kai kiekvieną mielą dieną man visa tai kartojama. – Vadinasi tau būtų naudinga visa tai užbaigti, o man tavimi atsikratyti, - šypsojosi jis kalbėdamas visiškai ramia sąžine. Dirstelėjau į Nesą, o tada į Kolą. Abu lyg kariai stovėjo prie pat sienos, priekyje sudėję rankas. Šonuose kabojo Jataganai. Vėl grįžau prie Meinardo Fauno.

– Tęsk, - paraginau užkimusiu balsu. Aš nenoriu savęs išgelbėti... Jordei teks tenkintis Laiko kryčiu... Laiko kryčiu... Nenoriu savęs išgelbėti... Iš apsiausto gilumos Meinardas ištraukė kažkokį popierį. Išlankstė į keturias dalis ir ištiesė prieš pat mano akis.

– Pasirašyk savo mirties nuosprendį, - pareikalavo jis. Pasiekiau lapą ir perskaičiau. Čia vyko teismas, o man nei nereikėjo žingsniuoti į teismo salę. Kaip nuostabu. Sutaupysiu energijos. Lapo viršuje didžiosiomis raidėmis parašytas žodis NUOPOLIS. Tai reiškė asmenybės sumenkinimą. Meinardas Faunas pakišo rašiklį. Žiūrėjau čia į lapą, čia į jį.

– Tu dar svarstai apie laisvą mirtį? Nedrįsk mūsų nudėti! – nesiklausiau paranojos. Paėmiau rašiklį ir padėjęs dokumentą ant kelio, pasirašiau savo vardą ir pavardę. Sukeverzojau parašą lapo apačioje. – Mėšlo krūva! – spjaudydamasis užriko jis. – Tu pasmerkei mus Laiko kryčiui! – atidaviau lapą Meinardui.

– Prisipažinsiu. Esu nustebęs. Nemaniau, kad taip lengvai sutiksi, - perlenkdamas lapą į dvi dalis susižavėjo jis. Nesa su Kolu neišsidavė Faunui, bet puikiai įmačiau, kad abu sutriko mano paprastu sutikimu nusižudyti.

– Jeigu tavo antra pusė kalbėtų, Faunai, tai šoktum į Laiko krytį net pasišokinėdamas ir su šypsena veide, - sumojau primerkdamas akis. – Tiesiog greičiau užbaikime visa tai. Nudėk mane ir Melamore saulė švies ilgiau, - mostelėjau susiūta ranka. Jis vis šypsojosi. – Padarysiu tau netgi meškos paslaugą, Faunai. Nušoksiu pats. Tau tereikės stebėti šį cirko pasirodymą.

- Ak, sažinė, - jis manė, kad kalbu apie jausmą, kurį turi visi, kas tik netingi. - Visada buvai įdomus, Ilijanai. Šiek tiek gaila netekti tokios sudėtingos asmenybės, - čia ko gero užuojauta. Velnias, reikėjo su kuo nors įrašyti. Niekas manimi nepatikėtų, kad Meinardas Faunas dar turi jausmų reiškiančių gėrį. Kas tas gėris, po galais? Ir pačiam ši sąvoka nelabai aiški.

- Veikiau norėjai pasakyti - sudėtingo psichopato, - ištaisiau jo klaidas tokioje įmantrioje, išradingoje kalboje. Meinardas Faunas jau sukosi išeiti. Lunatikai iššoko iš vagono, Faunas paskui. Sustabdžiau jį beužsidarant durims. - Kada mano egzekucija? Dėl tokios šventės reikia morališkai pasiruošti, - erzinau. Laiko kriminalistas negalėjo manimi atsižavėti.

- Galėsi pagerbti savo mirtimi globėjų dieną, Ilijanai.

Metalinės durys užsivėrė, o aš ir vėl paskendau tamsoje, kartu su mirksinčia lempa ir paranojos snukiu, kuris reiškė, kad sulauksiu smūgio į veidą.