Globėjai (I KNYGA BAIGTA)

XXVIII: Julijanas

PERSPĖJIMAS! DALIS KILOMETRINĖ, KADANGI RAŠAU JAU LINK FINALO, TAI PASKUTINĖS DALYS BUS ILGESNĖS. SEKANTI DALIS TAIP PAT LAUKIA IŠ JULIJANO PUSĖS. KAS SKAITO, TAM GERO SKAITYMO. Vaun.

XXVIII: Julijanas

Stovėjau gale gulto ir varčiau pirmosios apžiūros versiją. Ją atliko Titas, kartu su Kamiru. Atsidusau nuleisdamas aplanką ir ilgai spoksodamas į murziną merginos veidą. Jai ne daugiau kaip septyniolika metų.

- Kokių nors genialių minčių, Titai? - pasirėmęs paklausiau Oneirojaus, tačiau mano padėjėjas tik gūžtelėjo pečiais. Su Deimo būriu tvarkėmės palaipsniui. Penki Laiko trikdytojai ilsėjosi ir kentė skausmą, todėl išsikvietėme dar papildomus Migdytojus ir jų Oneirojus. Mane kaip ir Titą labiausiai domino šis ypatingas atvejis. Niekas nesiruošė eiti namo, bet taipogi niekas nieko nedarė.

Į palatą, nusistebėjome abu, atsivilko Kirinas. Ant nugaros kuprinė, pats su prasegta žiemine striuke. Jis buvo pas Pirmąjį Gobliną. Pažvelgiau į jį tuo klausiamu žvilgsniu. Uždusęs linktelėjo man. Titas kilstelėjo antakį. Kiras nusimetė kuprinę, ištiesino nugarą ir nusivilko tą pernelyg šiltą striukę.

- Kas vyksta? Ką praleidau? - sukrito į kėdę. Mostelėjau pirštu Oneirojui. Jis užsivedė kaip atmintinai išmokęs dainelę.

- Visiškai nežinomas subjektas. Jokio vardo ar pavardės net amžiaus. Vienintelė perėjusi Dabarties tarpeklį. Atkelta iš 2015 metų, - mudu su Titu pasisukome į Kiriną. Jis išbalo kaip popierius. Visi žinojome, kad 2015 metai jam patys skaudžiausi. Visi žinojome kaip Begalybės traukinyje jis žviegė iš nevilties. Oneirojus tęsė toliau. - Mergina serga vadinamuoju Pasimetimu.

- Gal galima plačiau? - Kirinas nesuprato, ką tai reiškia. Mostelėjau pirštu, kad tęstų.

- Pasimetimo sindromas, kuomet individas yra gyvas. Jam reikalingas įprastas maisto ir skysčių davinys. Iš išorės negalėtume plika akimi nusakyti, kas pacientei negerai. Atrodo, kad ji miega ir yra kuo sveikiausia, bet nuostabi išorė, tai toli gražu ne vidus. Šiuo atveju merginos kūnas su mumis, bet jos smegenys ir mąstymas yra palaidotas po prisiminimais. Ji užstrigusi praeityje, užstrigusi ten, kur ji nori būti ar yra priversta būti.

- Visa esmė, kad tik nesugrįžtų į dabartį, - paantrinau savo Oneirojui.

- Kas paskatina tokį susirgimą? - paklausė Kirinas.

- Mes nesame tikri, bet manome, kad tai įtakoja skaudūs išgyvenimai, netektys, depresija, - spėliojau. - Titai, teorinį paaiškinimą, prašau.

- Taip, Migdytojau, - tęsė vaikinas. - Individo pasąmonė savaime išjungia mygtuką, jeigu jaučia, kad mintys sukasi apie gyvybės užgęsinimą. Subjektas bijo mirti, bet ir gyventi nenori, todėl tai kaip tarpinis variantas. Mano spėjimu, ji galėjo susidurti su netektimi, o vienai atlaikyti emocinį skausmą turėtų būti pakankamai sunku. 2015 metai, tai ne tie metai, kuriuose norėtųsi gyventi dar ir dar.

- Ar tai įmanoma pagydyti? - paklausė Kirinas.

- Vargiai. Tai retas atvejis. Šią ligą atkasė dar tais laikais, kai Melamore viešpatavo Goblinai, - o šis Oneirojus tiesiog ryte rijo knygas. Neveltui pasirinkau jį pats. Pats protingiausias iš savo grupės. Šiuo metu jiems visiems vyksta praktika, bet netrukus grįšime ir prie teorijos. Kai atgausiu sveiką protą. - Net jie nerado vaisto.

- Tai, kam tada egzistuoja Jasas? - ne iš šio, ne iš to pasipiktino Kirinas. Mudu atsigręžėme į jį. - Jeigu negalime pagydyti tokių kaip ji, koks tikslas išvis gabenti žmones, kurie išsitaško dalimis vos tik žengia į Goblino miestą?! Pasimetimo sindromas, Įgimtas Laiko ciklas, žmogaus pavertimas į psichopatą Laiko žudiką, Dezertyrą! - užbliovė. Kirinas supanikavo. Ėmė vaikščioti iš vietos į vietą. Griebiau jį už alkūnės.