VII: Ilijanas
Pati lengviausia stadija, kai su viskuom sutinki, tai žodinis parašas ant nematomos sutarties, bet tik ne tada, kai kažkas bando mane sutramdyti. Ko gero nereikia apibūdinti sunkiausios stadijos.
Mane ištraukti iš praeities ir iš Laiko iškrovos prireikė daugybės rankų. Per mirguliuojančius vaizdinius akyse žybtelėjo šaltas Kolo veidas, o netoliese susiliejo ir Nesos marmūzė. Pakankamai sąmoningas, kad suvokčiau, kas vyksta. Iš Laiko iškrovos ištraukė Laiko tramdytojai. Greičiausiai nustatė, kad netoliese vyksta reti reiškiniai. Juk aš ir buvau toks. Retas reiškinys, beviltiškas kalinys gyvybei ir mirčiai. Aš - anomalija, į kurios smegenis negaliu net pats įžengti. Raktas, kurį išmetė nuo sveiko ir laisvo manęs, seniai nebeegzistavo.
Mane bandė paguldyti ant gulto, bet vienas iš Tramdytojų gavo iš kojos į nosį, antram sulaužiau smakrą. Kai prie manęs pasilenkė trečias, pakėliau iškrovos purtomą galvą ir pyliau smūgį kakta kakton. Bandė pririšti, bet ketvirtam neišdegė lygiai taip pat kaip visiems jo draugužiams. Įkandau į ranką ir dantimis nuplėšiau nedidelį odos lopinėlį. Išsišiepęs klausiausi kaip aikčioja iš skausmo. Trenkiau galvą į gultą, nes visgi mane paguldė, bet nenuramino. Nei vienas iš Laiko tramdytojų nebuvo nusiteikęs atsidurti prie manęs arčiau nei per du metrus. Kilnojau kūną, o elektros kibirkštys it botagas raižė odą. Vis dar vyko amžiaus manipuliacija. Skruostu tebetekėjo Ilijano išraižytas žodis. Neaišku, ką užrašė, neaišku kokie raudoni lašai tekėjo pažeme. Kairiame skruoste trūko perdžiūvusi Kolo kardu perrėžta žaizda. Bandžiau ištrūkti, jėga priešinausi į visus keturis galus, kol galiausiai dar kartą ant manęs buvo užpiltas kibiras ledinio vandens. Laiko iškrova žiebė smūgį į širdį lyg cunamis į didmiestį. Šį kartą nulinčiavo. Pakreipęs galvą, vis dar sąmoningas žvelgiau persivertusiomis akimis į dar vieną Laiko tramdytoją. Jis suveržė riešus diržais. Tą patį padarė ir su kojomis. Elektra tebežaižaravo aplink mane. Dvokiau svilėsiais ir pamažu tai mane vimdė. Teko ryti, nes pasikelti ne itin sekėsi. Jaučiausi lyg sergantis Tremoru*. Pakėliau galvą ir vėl trenkiau į gultą. Jis buvo kietas ir tas kaukšintis garsas man visai patiko, todėl ėmiau tiesiog trankyti pakaušį į kietą paviršių. Lėtai, kad visus išgąsdinčiau, o tada keliais stipriais mūgiais. Skausmas, kurį jaučiau man patiko. Galiausiai kažkas pakišo pagalvę, kurios niekaip nenusikračiau.
- Kur nešti mergaitę? Ji be sąmonės, vos gyva. Dabarties tarpeklį praėjo be jokių problemų, - kalbėjo šaltas ir gana aiškus balsas. Kolas... Jo prakeiktos rankos laikė Jordę.
- Guldykite į intensyvaus skyriaus palatą. Eik, tau nurodys, kur ją palikti, - atsakė tvirtas, bet jau pažįstamas balsas. Įvyko sujudimas ir patalpoje liko tik keli asmenys. - Būtų gerai, jeigu jį nuimtumėte. Negaliu leisti vaistų, kai ant riešo tiksintis Laiko ciklas.
Prieš apsiblaususias akis pasirodė neryškus senio atvaizdas. Džokeris raukšlėta ranka suspaudė mano kairį riešą ir įdėmiai pažvelgęs į apkvaitusias akis, po akimirkos pasitraukė.
- Melamore draudžiama nustatinėti mirtį, - vėl pasigirdo tas pats balsas. - Turėsiu pranešti Momams.
- Grasini Lunatikui? - ramiu balsu paklausė senis.
- Čia, mano teritorijoje, jūs esate tik dar vienas pašalietis. Statusai Jase, priešingai nei Vorų namuose, negalioja. Prašau išeiti... - reikalavo balsas. Vis dar nemačiau veidų.
- Jie kivirčiajasi dėl mūsų, - sėdėdamas ant gulto kampo kojūgalyje, ranka pasirėmęs su didžiausia meile spoksojo į tuos du. Dar viena aktorystės forma. Dievaži, mano paranoja laimėtų visas aktoriui skirtas nominacijas. - Ooo. Kaip miela, - pajudino kelis pirštus. - Taip miela, kad tuoj vidurius paleis. Kur čia kokia išvietė? - pasišlykštėjo jis ir nušoko žemyn. Kartais gali pasirodyti, kad mano paranoja ne visai šiuolaikiška. Taip, tiesa. Tai ne šių laikų psichas. Paranoja apėjo abu vyrus, o tada nusekė senį iš paskos, kol šis trenkė durimis priešais jo akis. - Narkolepsikas*, - atsidusęs pervertė akis ir apsisukęs ant kulno sugrįžo rėžti sparno aplink likusį nusidėjėlį.
YOU ARE READING
Globėjai (I KNYGA BAIGTA)
Fantasy„Laikas visada gerbs ir palaikys tai, kas tvirta, bet pavers dulkėmis tai, kas netvirta" Šį kartą seksime laiką. Trauksime iš pavojaus tuos, kurie mums reikalingi ir grūsime atgal tuos, kurie tuos pavojus ir sukėlė. Ilijanas ir Kirinas buvo neišskir...