Globėjai (I KNYGA BAIGTA)

XXXI: Ilijanas

XXXI: Ilijanas

Lupęs iš kumščio turėjo pasijausti geriau. O mano sąžinė buvo rami. Ji supuvusi, bet nesipriešino besiartinančiai pabaigai. Pagaliau galėsiu daryti tai, ką moku geriausiai - pulti visą amžinybę. Daugiau į Begalybės traukinį nesugrįšiu. Toje kameroje daugiau neteks tūnoti. Iš lėto žingsniavau kartu su Laiko kriminologais. Prieky manęs išdidžiai tipeno Meinardas Faunas. Kūnu spėjo nusiristi šiurpas, bandant įsivaizduoti šuolį į bedugnę, nesibaigiantį kritimą, tačiau buvau jam pasiruošęs net jeigu mane ėmė baimė. Aš mirtininkas. Mirtis - mano draugė. Nebijau aukotis, nes žinau, kad joks veiksmas neatstatys to, ką sunaikinau, ką iš savęs ir kitų atėmiau. To buvau mokomas, viso to blogio šaknys buvo įleistos į mano kūną ir protą, kur karaliavusi siela liko marinama ir pridaryta po šimtu užraktų.

Surakintas neatsiliko ir Tamsusis Ilijanas. Basomis įkyriai šlepsėjo, kas kartą vis sustodamas, versdamas tai daryti ir mane, pasikasydamas tai koją, tai padą, o tada vėl lyg niekur nieko žingsniuodamas.

Melamore tamsa liko uždangstyta įžiebtais, žalių lempų žibintais. Degamos tik per šią ypatingą dieną. Žinojau net aš. Prie Dabarties tarpeklio stovėjome tik mes - gauja Laiko kriminologų, Faunas ir aš. Jie sustojo šonuose ir paliko man laisvą praėjimą į krytį.

- Kur mano fanai? - pasibjaurėjo paranoja. - Aš nenoriu mirti, jeigu į mane niekas nežiūri. Ar išvis turiu čia kokį atsakomąjį balsą į visą šią egzekuciją? Nes aš per gražus lįsti į tą apsišikėlių pasaulį, - Tamsusis Ilijanas net nusipurtė. Man ir pasidarė šalta.

- Tavo snukis prievartauja tik mane, - šlykščiai ir be entuziazmo atkirtau. - Nesijaudink, ten, kur būsim, nereikės balso, - savo noru atsistojau prie Dabarties tarpeklio krašto. Ten švilpė vėjai, keitėsi laikas, pūtė Užmiršto laiko liekanos, kvietė Laiko audros, klykė atsakomasis balsas, pasiruošęs priimti naują auką ir jau ten, tarp trikdžių, sklandantys mirusieji. Tai štai kokia ta mano pabaiga. Visada buvo įdomu sužinoti.

- Žinojau, kad Dezertyras, bet nemaniau, kad visiškas psichopatas, - mąstė Faunas.

- Gali įsirašyti tai į savo dienoraštį, - priartėjau prie krašto dar šiek tiek, stengdamasis pamatyti, kas slepiasi po tuo rūku. Basų kojų, net nebuvau tikras, kur mano batai, pirštai karojo ore.

- Esi nuteisiamas miriop be jokio teismo sprendimo. Perskaityti tavo nusikaltimų sąrašo negalėsiu, bet manau ir pats jį atmintinai žinai. Vienintelė įdomiausia priežastis, kad esi Dezertyras galbūt netgi šios Laiko grupuotės vadas. Laisva valia pasirašei susitarimą, kad niekieno neverčiamas renkiesi amžiną Laiko krytį.

- Gal tu girtas? - sucypė Tamsusis Ilijanas, primerkdamas akis. - Ar aš turėčiau čia priklaupti, kad neištrintum manęs iš egzistencijos? - visas jo talentas, tai nesustojus kalbėti ir kalbėti, ir kalbėti, kol supus žandikaulis.

- Ačiū, Meinai. Pirmą kartą darai man paslaugą, - padėkojau. Dar prisislinkau, kai šis tas nutiko. Dar vienas Laiko kriminologas be sąmonės atnešė Jordę. Išplėčiau akis.

- Tai nebuvo sandorio dalis, - šaltai priminiau. Ji bent nematė manęs. It negyva gulėjo kriminologo glėbyje, pliką galvelę dengė džemperio kapišonas. Ji nei nebuvo paruošta šiai šventei. Jie jau seniai planavo ją įmesti.

- Na, mano mirtis irgi neįskaičiuota. Prašyčiau prisiminti ir mane, - reikalavo Tamsusis Ilijanas. Ignoravau šį suskį ir nenuleidau akių nuo Jordės. Mažiausiai tikėjausi, kad ją mes paskui mane. Nuojauta, kad ištrems anksčiau sklandė ore, bet būčiau to nežinojęs, nes seniai būčiau kritęs Laiko krytyje, o dabar jaučiau skrandžiu kylantį blogumą, tragediją, kurią stengiausi iš visų jėgų nuryti.