Globėjai (I KNYGA BAIGTA)

XXIII: Kirinas

XXIII: Kirinas

Prieš tvarkydamas kitus reikalus, nuėjau į Jasą. Julijano Oneirojus turėjo išrašyti leidimą dirbti. Migdytojas jam leido, nes pats sirgo. Be to, turėjo dar vieną kartą patikrinti ar judėjimo metu netrūko siūlės.

– Galėsite dirbti įprastus darbus, tik jokių itin staigių judesių. Žaizda gis labai sunkiai, - perspėjo Oneirojus, įrašydamas prierašą mano ligos knygoje. Užsisegiau megztinį. Jis taip pat pasirašė darbingumo lapelį, uždėjo Julijano antspaudą ir pasirašė savo parašu. Įsiutinau Julijaną, todėl apie jo atleidimą galėjau pamiršti, tačiau man to nereikėjo. Svarbiausia, kad Meinas liko pralaimėtojas.

– Ar galėčiau pamatyti tą mergaitę, kurią mano brolis atgabeno čia su savimi? – paklausiau Titano.

– Jordę? Žinoma, palydėsiu.

Titas nuvedė į pediatrijos skyrių, į jos palatą. Mergaitė sėdėjo ant lovos ir kažką piešė.

– Kaip ji? – tylomis paklausiau. Oneirojus sutriko. Ar bent jau taip pasirodė.

– Ji sveika. Smegenų navikai saugiai pašalinti iš jos galvos. Laikome ją čia dėl profilaktinės apžiūros. Migdytojas Julijanas nori įsitikinti, kad niekas netrukdo mergaitei gyventi toliau. Tik ji, kitaip nei jos bendraamžiai, mąsto žymiai prasčiau. Jos smegenys atsilikusios nuo augimo proceso, nes ilgą laiką neturėjo jokių informacijos šaltinių, negamino naujų žinių reikalingų žemiškam pasauliui. Jaso Migdytojai stengiasi tai sutvarkyti, bet tai užtruks, - paaiškino Titas. Linktelėjau.

- Ar galiu su ja pabūti?

Netrukus Titanas mus paliko. Apsidairęs aplink priėjau prie mergaitės. Ji nežiūrėjo į mane.

– Labas, - nusišypsojau atsisėsdamas ant lovos krašto. Dabar ji pažvelgė į mane. – Aš Kirinas, - prisistačiau. – Bet visi vadina mane Kiru.

– Kaip tas mažytis paukščiukas. Juk tu žmogus. Negali skraidyti, - vaikiškai mąstė ji. Oneirojus buvo teisus. Nors jai dvylika metų, bet mąstymas neatitiko jos amžiaus.

– Bet aš galiu keliauti Laiku, - patikinau linksmai.

– Ilijanas irgi gali. Jam patinka šokinėti laiku, - ji vėl palinko prie piešinio. Susimąsčiau.

- Pažįsti Ilijaną? – paklausiau, nors ir taip žinojau atsakymą.

- Jis mano draugas. Sakė, kad niekada manęs nenuskriaustų, - atsakė ji. Jordė kažką įnirtingai piešė. Kažkur išgirdau tiksėjimą. Suraukęs kaktą apsidairiau aplinkui. Palatoje nebuvo laikrodžio. Sekundei išėjau į koridorių. Bet ir čia sienų nepuošė jokie laikrodžiai. Tarpdury atsigręžiau į Jordę. Išplėčiau pakraupusias akis.

Ji sveika. Laikome ją čia dėl profilaktinės apžiūros. Migdytojas Julijanas nori įsitikinti, kad niekas netrukdo mergaitei gyventi toliau.

– Ei, pažaiskime, - sugrįžęs prie jos liepiau ištiesti delnus ir ploti su maniškiais. Numetus pieštuką taip ir padarė. Kol plojome apžiūrėjau jos riešus, bet nieko nepastebėjau. Tas tiksėjimas egzistavo. Aš to neišgalvojau pats. Plojome ilgai ir nuobodžiai. Smegenų navikai saugiai pašalinti iš jos galvos. Leidau jai piešti toliau. – Titanas sakė, kad išėjo tavo draugas su kuriuo tu labai ilgai gyvenai. Ar liko randas? – nusišypsojau. Ji palinkčiojo ir parodė į pliką galvelę. – Ar galiu pažiūrėti? – paklausiau. Ji vėl linktelėjo. Atsistojau jai už nugaros ir nužvelgiau siūles. Randas iš tiesų liks, bet jį kada nors paslėps ataugę plaukai. – Mažai mergaitei didelis randas, - nusišypsojau. Ir tada mano akys nuslydo ties mergaitės ausimis. Už kairės ausies, per pusę kaklo mirksėjo skaičiai – įgimtas Laiko ciklas. Ji sveika. Laikome ją čia dėl profilaktinės apžiūros. Jie žino, bet kiek apie tai žino valdžia? Kiek apie tai nutuokia Ilijanas?