Globėjai (I KNYGA BAIGTA)

XXI: Julijanas

XXI: Julijanas

Grįžau tuo pat laiku kaip ir Kirinas. Spėjau į tą pačią sekundę. Nusileidau kitur ir dėl to turėjau dar kartą padėkoti savo medalionui. Vos ne vos pasiekiau savo namų duris. Lauke pylė kaip iš kibiro. Visi žinojome, ką gali reikšti lietus. Viduje svirduliuodamas vos ne vos užrakinau duris. Atsirėmęs net suinkščiau iš skausmo taip garsiai, kad pats nustebau jog taip moku. Žengiau dar kelis žingsnius ir neatsilaikęs kritau link staliuko. Ranka ir apsiaustu nuo jo nubraukiau vazą su gėlėmis, sudaužiau, išpyliau vandenį. Grindys ir kilimas paskendo kraujo klane. Gulėjau pilvu žemyn ir negalėjau pajudėti. Aš nesusitvarkysiu pats. Silpnumas beveik pasiglemžė mane. Jeigu ko nors nedarysiu, tai greitai nusibaigsiu. Dar kartą pamėginau nors šiek tiek pasikelti. Niekaip. Ėmiau labai iš lėto šliaušti. Kūnas nesiklausė. Klykė, kad liaučiausi judėjęs. Prisislinkau prie sofos ir iš lėto atsirėmiau. Nuo kavos stalelio pasiekiau telefoną. Jaučiau kaip kyla karštis, kaip muša prakaitas. Aš leisgyvis. Kruvina ranka suspaudžiau numerį ir išvargęs pridėjau prie ausies.

- Pakelk... Pakelk, - inkšdamas maldavau. - Pakelk... Nagi, - ir pakėlė. Užsimiegojęs balsas prie kurio dar nebuvau pripratęs. - Man reikia tavo pakalbos, - išstenėjau. - Pasiimk Morfėjaus krepšį. Jį rasi Greitosios pagalbos skyriuje. Yra po kiekvieno kabineto gultu, - jis bandė mane pertraukti. - Klausyk. Nėra laiko. Netoli nuo Jaso, Beždžionių gyvenvietė. 133 namas, - vėl suinkščiau. - Prašau, paskubėk, - baigiau. Telefonas išslydo iš rankos, pasvirau į šoną. Giliai kvėpavau, prispaudžiau žaizdą, o kitoje glaudžiau Jataganą.

Namo tylą pakeitė smarkus lietus, sugriaudėjęs griaustinis ir po minutės žybtelėjęs žaibas. Nunarinau galvą ir laukiau.

- Nepalik manęs...

- Niekada. Viskas gerai. Aš čia. Aš čia, - pašnibždomis patikinau. Namuose nebuvo nieko, su kuo galėčiau kalbėtis. Su manimi žaidė pasąmonė, o aš net neturėjau jėgų jai atsispirti.

Lašai beldė į langus, kambarį slėpė tamsa. Iškruvintą veidą vis dažniau nušviesdavo žaibas. Griausmas virš galvos, virš pirmo aukšto lubų.

Dezertyras domėjosi manimi. Vadinasi po laikotarpius sklinda kalbos.

Kažkas susibeldė. Griebiau Jataganą ir suspaudęs rankeną atkišau priešais tamsoje atlėkusį žmogų.

- Po velniais! - atšoko surikęs Viktoras, rankas iškeldamas viršun. Atsidusęs numečiau ginklą į šoną. Viktoras nusistūmė kapišoną. Varvantis, kiaurai permirkęs numetė krepšį ir pritūpė prie manęs. Suėmė už smakro ir kilstelėjo mano veidą. - Atrodai šūdinai, - patikino jis. - Kas tau nutiko?

- Niekam negali to sakyti, girdi? Niekam, - prigrasiau.

- Tu merdėji?

- Greičiausiai, - atsidusau.

- Ar tai supykdys valdžią?

- Greičiausiai. Dabar užsičiaupk ir padėk man su žaizda, - suirzau.

- Su kokia dar... - užčiaupiau jį vos tik patraukiau apsiaustą. - Ar tau priminti, kad esu tik psichiatras? - kilstelėjo jis. - Kodėl nepakvietei savo Oneirojaus? Jis su tuo geriau susitvarkytų.

- Jis tik mokinys. Jis jaunas. Visi nelegalumai turi likti dešimties metrų atstumu. Tam vaikiui geriau neturėti problemų su Meinardu Faunu. Paaugliai labai stebimi ir gaudomi už prasižengimus. Jis turi likti nepriekaištingos reputacijos, jeigu nori tapti Migdytoju, - suinkščiau. - Tu susitvarkysi, - skausmas pervėrė mane ir aš susiraukiau dar labiau.

- Gerai, gerai. Tik nejudėk, - sulaikė mane. - Nejudėk, - pakartojo. Palinkčiojau. Viktoras ketino įjungti šviesą, bet namuose elektra buvo prapuolusi. - Greičiausiai žaibas pakenkė elektros skydinei.