Globėjai (I KNYGA BAIGTA)

VIII: Julijanas

VIII: Julijanas

Ilgai ir nuobodžiai sėdėjau apžiūros kabinete, kol mano internas susiųs pakaušyje praskeltą žaizdą. Titanui Jase sekėsi labai neblogai. Jis noriai mokosi, noriai stebi kiekvieną atvejį ir važiuoja su manimi visur, kur įvykiai ar rimtos situacijos gali padėti jam progresuoti ir, galų gale tapus rezidentu pritaikyti viską pagal save. Titanas buvo pirmo lygio Oneirojus, todėl, kad pasiektų Migdytojo aukštumas, jam dar daug ko reikėjo išmokti.

Kiekvienas adatos bakstelėjimas vertė krūpčioti ir cypti.

- Juk nemanėte, kad tai maloni procedūra? - pasitikslino Titanas.

- Žinoma, ne, Titai, kvaila būtų taip manyti, - šyptelėjau ir vėl aiktelėjau. Jase visi Migdytojai turėjo po vieną Oneirojų. Tai tarsi dvi papildomos rankos, kurios praverčia visais atvejais. Šį kartą man taip nepasisekė. Mes juos mokome tiek teoriškai, tiek praktiškai, užduodame namų darbus, liepiame eksperimentuoti, aiškinti situacijas, tirti, atrasti ir niekada nesiliauti. Kartais sugalvojame padaryti sveiką konkurenciją tam, kad nei vienas Oneirojus neatsipalaiduotų. Operuojant niekas neturėtų būti susivaržęs ar abejojantis savo veiksmais, bet taip pat jokiais būdais neatsipūtęs, kai ant stalo guli gyvybė. Kartais tenka dar ilgai sėdėti prie lavono, nes ligi jo mirties dar ilgai svarstei ir krapštei paskutinius smegenų likučius kaip jį ištraukus iš vienos ar kitos ligos, o kartais buvusio ligonio rankos paspaudimas ir ištarimas „Ačiū" prilygsta aukso puodui. Jase dirba tik tie, kurie myli šį darbą, kurie nori būti šio darbo dalimi. Visi kiti tėra svečiai. Taip gyvename – gelbstim, padedam, kartais mirštam.

Titanas baigė su pakaušiu, kruvinus tvarsčius išmesdamas į šiūkšliadėžę. Teko atsargiai nusivilkti chalatą ir likusius viršutinius drabužius. Titas tuoj pat apžiūrėjo mano nugarą. Įspėjo, kad yra nemažai mėlynių ties mentėmis, keletas sumušimų ties šonkauliais. Teko atkentėti visų žaizdų valymą. Mėgau gydyti, bet nekenčiau, kai kažkas gydė mane. Dar patikrino nosį, tačiau visa laimė, kad jos nesulaužė. Matyt kaulai stiprūs arba mane tiesiog kažkas saugojo iš aukščiau. Kaktą ir kairį skruostą taip pat teko susiūti. Atrodžiau kaip frankenšteinas. Vos tik baigė, tvarkydamas įrankius kreipėsi į mane. Aš jau vilkausi megztinį.

- Ar dar galiu, kuom nors padėti?

- Ne, tai viskas. Ačiū už pagalbą, - padėkojau ir pagriebiau chalatą. Atsargiai užsitraukiau. Diegė visą krūtinę ir nugarą, ypač stuburą.

- Ar jis tai padarė tyčia? Kas jam dabar bus? - klausinėjo toliau.

- Ne, tai aš pasielgiau neapdairiai. Gerai, užteks klausinėti. Titai, marš mokytis, - patikinau. Jis linktelėjo ir suėmęs šiūkšlių maišą dingo iš mano akių.

Prisiminęs paliečiau krūtinę ir užčiuopiau Ankhą. Jis vis dar čia... Paslėpiau po megztiniu ir patraukiau link išėjimo. Pasirodo keletą dienų šlubuosiu kaip pamuštas asilas.

Prireikė laiko, kad nueičiau į intensyvaus skyriaus palatą. Prie durų, iš plastmasinio dėklo ištraukiau naujutėlę ligos istorijos knygą. Po apžiūros teks užregistruoti mergaitę, kad gautų pilną sveikatos konsultaciją kiekvieno apsilankymo metu. Jeigu ji išgyvens, Julijanai...

Įėjau vidun. Titas jau padarė pirmą apžiūrą, todėl savo pastebėjimus paliko ant stalo lape. Paėmęs perskaičiau, o tada kurį laiką tiesiog stovėjau ir žiūrėjau į mergaitę. Kodėl būtinai turiu būti aš? Ramiai įkvėpęs išsitraukiau nedidelį žibintuvėlį ir patikrinau akis, per prievartą jas atmerkdamas. Apvertęs kitą lapo pusę, pažymėjau. Baltymus darkė žaibo formos kraujosrūvos. Menkas regos atsakas į šviesos spinduliuotę. Tada pasitaisiau fonendoskopą ir patraukęs antklodę pasiklausiau jos širdies plakimo. Be galo silpnas ir nestabilus, todėl tai irgi greitai užrašiau. Patikrinau pulsą, pražiojau jos burną. Liežuvis pilnas apnašų. Nebūčiau nustebęs, jeigu tiek laiko išsivysčiusi liga būtų prišaukusi ir dar keletą naujų. Tačiau tokių teorijų nekūriau, nes naujosios pacientės bevrik nepažinojau.