Globėjai (I KNYGA BAIGTA)

XV: Kirinas

XV: Kirinas

Gerokai po pietų Begalybės traukinys ir vėl liko sustabdytas. Į krauju išterliotą vagoną prisistatė visai ne Laiko tramdytojai, o Nesa su Kolu. Jie nekankino manęs, o tik galva mostelėjo, kad metas eiti. Tiesa, pakelti užpakalį prireikė didelių pastangų. Susvaigo galva, pasijutau išalkęs, o kiekvienas judesys link išėjimo buvo tik vis didesnis skausmas už pastarąjį. Šlubavau, ranka spausdamas žaizdą. Nesa ir Kolas liko šiek tiek supratingesni, todėl belipant padėjo suimdami už alkūnių. Atsigręžiau į suglebusį Ilijaną. Mane nuodyjo sielvartas, kurį jaučiau žiūrėdamas į savo vienintelį vyresnį brolį. Susitaikęs su mintimi, kad galiu ir nebegrįžti, patraukiau link Laiko perėjos.

Susilaukiau žiūrovų, o tarp jų Julijano ir Roni žvilgsnių. Migdytojas man viltingai linktelėjo, bet Veronikos akys liko abejingos ir nusivylusios, atrodo vos galinčios mane stebėti. Svoris, kurį vilkau su savimi buuvo nepakenčiamas. Jaučiausi silpnas skausmui ir bejėgis psichologinei agonijai.

Nesa su Kolu mane paleido, o aš užlipau ant Laiko perėjos. Vienas iš keturių. Bus sunku... Priešais akis pasirodė Meinardas Faunas. Jo lūpas puošė visagalė teisuolio šypsena. Griežta ir tvarkinga, juoda keliautojo Kriminologo apranga tik nuolat patvirtindavo pasitikėjimą savimi. Meinas ant smiliaus pakabino į šonus siūbuojantį, Ilijano dovanotą laikrodį. Spoksojau į jį atviru žvilgsniu. Norėjau, kad jis matytų jog nelikau abejingas savo broliui, kad ir kaip mane nubaudė, kad ir kaip nubaustų, jeigu galėtų, dar milijoną kartų. Jis atėmė Globėjo teisę, o dabar nuo manęs priklausys ar šis Laiko kriminologas atims dar ir mano gyvybę. Sunkiais kelioniniais batais pasiekė kruviną, dabar tuščią, griovį. Užmynęs pakišo laikrodį.

- Nekenčiu tavęs, - paėmęs ištariau jam.

- Aš ir nesitikėjau kitokio atsakymo, - laimingas linktelėjo jis.

Kolas iš apsiausto ištraukė kišeninį peiliuką ir padavė man. Meinardas su Nesa atsitraukė.

- Ko turėčiau tikėtis 2013 - siuose? - paklausiau.

- Kalinio, Kirinai, kalinio, - ramiai patikino jis. - Metas.

- Ir viskas, - nuspręndžiau, kokia šios bausmės esmė. Jis iš tiesų siekė, kad negrįžčiau. - Neketini apšviesti, ką medžiosiu.

Prie nedidelės ir labai svetingos kompanijos prisijungė Džokeris Lunatikas. Pasitaisęs juodą apsiaustą atsidūrė šalia manęs ir keliais pirštais paragino paskubėti. Patraukiau džemperio rankovę. Džokeris staigiai suėmė už riešo ir stipriai suspaudęs net pasuko, kad pajausčiau jo priešiškumą.

- Geros kelionės, Kirai, - palinkėjo atleisdamas ranką. Jo skvarbus žvilgsnis labai aiškiai parodė jog yra kažkokios nesuvestos asmeninės sąskaitos. Lunatikas apsisuko ir patraukė link išėjimo. Mano rieše tiksėjo Laiko ciklas.

- Duodi man dešimt valandų? Valdžios psichopatas, - pasiutau. Meinardas gūžtelėjo pečiais.

- Ne! Kirai! - suspiegė Elarija įbėgdama į Laiko perėją. Visi atsigręžė. Paskubomis atsivilko ir Elonas. Jis linktelėjo man. Nepaisant išdavystės, jis manimi tebetikėjo. Liūdnai sužiurau į mergaitę. - Nedaryk to, Kirinai! - Elarija veržėsi pas mane, bet Elonas ją sugavo ir stipriai apkabino. Pats atrodė išvargęs, veidas sudaigstytas siūlėmis, papuoštas keliomis mėlynėmis.

- Jums čia negalima! - sudraudė Nesa. Jiedu su Kolu ketino išvyti, bet Meinardas abu sulaikė.

- Tegul mato mažoji, kas laukia išdavikų, - leido jis. - Visai kaip jos tėvai, - tylomis ištarė. Suraukiau kaktą. Ką jis pasakė?

Pridėjau peilio ašmenis ir persipjoviau tiksinčios rankos delną. Trečias šviežias brūkšnys. Sugniaužiau ir nuleidau kraują pro pirštus. krumpliai pasruvo raudoniu, tačiau akys tebedegė noru užmušti visus, kurie man kenkė.