Globėjai (I KNYGA BAIGTA)

III: Ilijanas

III: Ilijanas

Su kiekvienu giliu kvėptelėjimu sėdėjau vis didesniame kraujo klane. Delnu užspaudęs žaizdas, nunarinęs galvą spoksojau į vieną tašką. Jaučiausi lyg pripompuotas raminamų vaistų, vis atrodė, kad bet kada pratrūksiu net prieš patį save.

Ištisai mirksėjo belangės šviesa, dardėjo staliukas ir drebėjo gultas, knygų krūva netoliese keitė kūgio pavidalą į besugriūnančią piramidę.

Kruvinais pirštais karts nuo karto perbraukdavau per grindis, todėl ne tik juodos Mandorlos linijos likdavo suteptos neaiškiais ruožais. Tik pataisydavau pozą ir toliau netolygiai alsuodavau iš to kaip drebėjo mano kūnas, kaip skaudėjo, greičiausiai infekcijos pripildytas žaizdas. Žinojau tik tiek, kad jeigu mane kažkas pajudins, aš nedelsdamas pulsiu ir išakėsiu jų jautrias akis.

- Ilijanas - ausims skambiausias vardas. Jo grožis - akių žudikas skausmas. Balsas - kruvinojo aido žaismas. Rankos - švelniai kraupios. Kova už kovą, petis petin ir smūgis širdin, - priešais lyg vaiduoklis staigiai išniro Ilijanas ir visa jėga sudaužė kumštį su delnu tiesiai palei mano skausmo išvagotą veidą.

- Atšok, Krokodile, - suirzau. Koją už kojos užkišęs atsirėmė į sieną, susidėjo rankas ant krūtinės.

- Ilijanas - kraupiausias nakties siaubas. Iš prigimties toks tavo vardas. Nei mylėti kito kūną, nei savąjį pakęsti. Žutbūt išprotėjusį vaidinti ir nei per nago juodymą neatsilikti, - nenutildamas dainavo toliau. Raukiau kaktą spoksodamas grėsmingomis akimis. Jis priėjo prie manęs ir pritūpęs nusišypsojo. - Ilijanas parazitas, tikrų tikriausias Laiko žudikas, - jis sužiuro į duris lyg kažką nujausdamas, o tada dingo. Ta vaikščiojanti paranoja niekada neišnyks.

Staiga Begalybės traukinys ėmė stoti. Ar Kirinas jau grįžo iš savo misijos? Ne, greičiausiai dar per anksti. Be to, vagonai stabdomi, nes čia yra ir kitų mažiau siaubingesnių už mane.

Sudundėjo atveriamos durys. Priešais mane dienos šviesoje išryškėjo visiškai nepažįstamas siluetas. Jauna, juodų it anglis plaukų, tamsiai žalių rainelių, nuginkluojančių bejėgį mano kūną. Tvirtas, kelioninio bato žingsnis ir aukšta, liekna kaip šakelė mergina, veide pasižyminti sukaupusi nemažai išminties apie laiką, jau stovėjo vienutėje. Grakščiai nusimetusi apsiausto apdangalą nuo palaidų plaukų, vienu mirktelėjimu nužvelgė mano būseną. Girdėjau apie ją ir jos būrį. Gaila per mažai, kad žinočiau, kuom asikirsti. Iš apsiausto ištraukė butelį vandens ir mano akys pakraupo. Ėmiau spaustis prie sienos, bruktis tarsi per prievartą iš šios ankštos vietos.

- Patrauk jį nuo manęs, Ragana, - apsilaižęs apatinę lūpą suirzau. Ne tik jaučiausi, bet ir atrodžiau kaip apsėstas velnio.

- Laikykit jį, - perdėto griežtumo balsu paliepė ji. Į vagoną paskubomis įlipo dar trys juodai vilkintys bendrininkai. Skausmas suparaližavo, kuomet buvau sugriebtas už rankų ir kojų. Mergina tuoj pat čiupo mane už plaukų. Plėšiausi, veržiausi į priešingą pusę. Maniau prapliksiu iš to noro pasprukti. Kažkieno ranka pražiodino burną. Muisčiausi, bet visai kaip pas dantistą, kai suėjo dvyliką metų. Tada irgi lyg pasiutlige sergantis kračiausi kėdėje. Dantistai man buvo didžiausi priešai visame pasaulyje. Klydau manydamas taip kvailai. Dezertyrai yra visas blogis. Na, dar ir šie tipeliai.

Pajaučiau krentančius vandens lašus ant liežuvio. Malonus, vėsus vanduo užliejo perdžiūvusią gerklę ir atpalaidavo kūną lyg naujai užliūliuota daina. Atsileidęs suglebau priešo rankose. Nurijęs įkvėpiau ir pakankamai garsiai atsidusau. Butelį vėl paslėpė vidinėje apsiausto kišenėje, ir aš jau žinojau, kur mano laisvė. Išsilaisvinęs iš tų galybės gniaužtų, puoliau būrio galvą, bet negavau prisiliesti net prie pačio trumpiausio merginos plauko. Stipri ranka spėjo pagriebti už gerklės, išskėsti pirštai spaudė kaklą, jėga skrodė orą, vožė į sieną ir tą pačią sekundę atleido mane. Kraujo žymes palikęs ant sienos lyg traukinio bėgius, tuoj nučiuožiau į pradinį tašką.