Globėjai (I KNYGA BAIGTA)

XIX: Julijanas

XIX: Julijanas

Kai patikrinau ar stabiliai veikia Jordės Laiko ciklas, palikau ją miegančią, o pats nusivilkęs baltą didvyrio chalatą grįžau namo. Pastarosios paros mane mirtinai išvargino. Jaučiausi nusilpęs. Turėjau pailsėti, bet poilsiui tebuvo kokios trys, gal penkios laisvos valandos. Todėl griuvau lovon su visais drabužiais, vos spėdamas užsitraukti anklodės kampą ant savo dešinės kojos. Panirau į miegą žinodamas, kad greitai žadintuvas skambės ir aš vėl kilsiu ant kojų.

Iš karto pajaučiau šilumą. Laikiau gerumą savo rankose. Ji man šypsojosi, todėl mano kūnu lakstė šiurpuliukai. Ančiukais išpuoštame adiale gulėjo mergaitė. Ji neturėjo plaukučių, buvo plikutėlė, bet tos akys... Didelės rudos akys buvo plačiai atmerktos, viena rankelė ištiesta, o kita stipriai suspausta. Lingavau į šonus šypsodamasis, didžiuodamasis tuo, ką sutvėriau. Kūdikis nusičiaudėjo, sujudėjo ir tada kažkas nutiko. Adialas permirko krauju, ėmė varvėti ant mano basų kojų. Verksmas nuaidėjo ausyse, viskas atšalo. Sykį dirstelėjau į kūdikį. Iš vaikelio kūnelio kyšojo ašmenys, trys peiliai. Sustingęs pakėliau galvą. Prie jos lovos stovėjo Dezertyras. Išsekusios merginos krūtinėje styrojo sukištas Jataganas.

- Visi mes turime paslapčių, Julijanai. Ir tu viena iš jų, - mintyse išgirdau. Ten buvo mergina. Negyva mergina, bet ji ne mano. Ir kūdikis... - Viena iš jų... jų... jų.

Iš to siaubo šokau iš lovos. Visą tą laiką gulėjau ant pačio krašto, todėl nusiverčiau ant žemės. Susitrenkęs galvą susiėmau už pakaušio ir atsisėdau. Susiraukęs nužvelgiau kambarį. Tamsu. Dabar naktis. Patikrinau žadintuvą atsikėliau pusvalandžiu anksčiau. Vadinasi dar turėsiu laiko nusimaudyti. Drabužiai buvo prilipę prie kūno. Dusau nuo to, ką sapnavau. Mane smaugė tas pats Ankh medalionas ant kaklo. Tai niekada nesibaigs, nes aš niekada su tuo nesusitaikysiu.

Užsidėjau kapišoną, užsitraukiau džemperį ir nukulniavau į namo rūsį. Nusileidęs laiptais žemyn, pokštelėjau šviesą, įsijungiau muziką, kad girdėtų tik mano ausys, pagriebiau pirštines ir pradėjau. Užsimojau kairiu kumščiu, tada dešiniu. Šį judesį kartojau vis greičiau. Anglišką muziką keitė rusiška, įsitraukė ir ispaniško repo. Su rankomis kilnojosi ir kojos. Keletas apsisukimų ir vėl smūgis į bokso kriaušę. Lygiai valandą užsiėminėjau boksu, tada šią veiklą pakeičiau atsilenkimais, prisitraukimais ir atsispaudimais. Kai likau permirkęs prakaitu tada baigiau ir atsidūriau vonios kambaryje. Tiksliai stebėjau laiką. Tuo pat metu apsivilkau kelioninius drabužius, užsitraukiau juodą apsiaustą, paslėpiau Ankh medalioną, pritvirtinau kryžminį Jatagano dėklą sau prie nugaros ir galiausiai susirinkau ginklus. Po paskutinės kelionės apsiausto kišenėje dar tebebuvo užsilikę keli frankai. Gal ir šį kartą jų prireiks. Iš po lovos išsitraukiau vieną dėžutę. Ją visada skaudu atidaryti, bet imdamas vogtą laikrodį bent žinau, kodėl tai darau.

Patyliukais išsmukau iš savo namų. Stebėjau laiką. Dar liko kelios minutės. Brukdamasis per seniai atrastą, patį trumpiausią kelią iki Laiko perėjos.

Čia, kaip ir spėjau, nieko nebuvo. Tamsoje pasišviesdamas žibintuvėliu atsistojau ant Shield Knot ženklo, atsukau kišeninį laikrodį taip, kad papulčiau į 2013 metus, palaukiau tinkamų minučių, o tada persipjoviau delną. Nuleidau kraują į griovelį, kuris tuoj pat užsipildė Amžinybės krauju.

Galva ėmė suktis, kūnas gavo milžinišką energijos iškrovą. Tuoj pat nušokau ant kojų vos neatsitrenkdamas į medžio kamieną. Aprišau ranką ir apsidairiau. Laiko perėjoje skaičiavau laiką tik todėl, kad naktinėje pamainoje sėdintys Laiko tramdytojai neužfiksuotų naujo šuolio. Tas kelias minutes jie visada išeina atlikti gamtinių reikalų, pasidaryti naują, laukuose auginamų pupelių, kavos puodelį ar tiesiog numigti kelias nanosekundes, kol niekas nemato. Būtent taip visada prasmunku niekieno nepastebėtas.