Globėjai (I KNYGA BAIGTA)

XXIX: Julijanas

XXIX: Julijanas

Grįžęs namo neturėjau laiko pasimatymui su savo lova, teko griebti kelioninius batus ir apsiaustą, o persitvarsčius žaizdą susirinkau Jataganą, dokumentą, keletą opiato dozių ir vogtą laikrodį. Vos nepamiršau kelioninio peiliuko.

Kol visi šmirinėjo prie Begalybės traukinio, nulėkiau į Laiko perėją. Ji stovėjo toliau už Jaso, atokiau nuo valdžios akių, tačiau prie pat ginklų arsenalo. Atsistojau ant Shield Knot ženklo ir persipjoviau delną. Dar anos misijos įbrėžimas nevisai sugyjęs. Skubu mirti. Kaip nuostabu. Dirstelėjau į laikrodį. Tiksliai ta valanda per kurią Laiko tramdytojai krapšto savo šnerves.

Visi grioveliai pildėsi per amžius surinktu krauju, priėmė naują, o aš atsukau rodyklę taip, kad papulčiau į 2000 - uosius metus. Netrukus laiko jėga bloškė mane ir vienu mirktelėjimu permetė į praeitį.

Iš karto išsivoliojau šlapiame smėlyje. Dar ilgai nepasikėliau. Šuolis laiku išsiurbė visas jėgas. Gulėdamas ant nugaros rijau lietų, pilantį man į veidą. Viktoras jau anksčiau minėjo, kad slapstėsi kažkokiame rūsyje. Kirinas sakė tą patį. Kažin kaip toli esu nuo jo senojo kabineto? Prievartos būdu atsikėliau ir prisislinkau prie kažkokio nusususio medžio. Jis miręs mat šakos, jei ne lietus, būtų kuo lengviausiai nulaužiamos. Kamienas apaugęs kerpėmis, o aš ir pats jaučiausi ne ką geriau. Vos ne vos atsistojęs užsitraukiau gobtuvą ir ėmiau svirduliuoti link kažkokio tilto. Baisi smarvė kuteno šnerves. Čia apleistas šiūkšlynas, sudaužyta, raudona mašina, į krūvas sumesti skudurai. Stovėjo kažkoks autobusas, tačiau visi stiklai suaižėję ir dulkėti. Praeityje niekada nerasi sveikos stiklo šukės. Čia neegzistuoja tvarka. Tai ne kas kitas, autobusų stotis. Mirkdamas lietuje ieškojau tinkamiausios vietos pasislėpti, tačiau susivokiau, kad esu, kur reikia. Kitapus tilto įžiūrėjau dar vieną pastatą.

Užlipęs laiptais radau jau seniai nenaudojama Viktoro kliniką. Patalpa visiškai apleista. Panašu, kad kažkas jau čia buvo apsilankęs, tačiau to, ko ieškojo greičiausiai nerado. Sienų kampai pajuodę ir pilni voratinklių. Dokumentai voliojosi po kojomis, matėsi neryškios batų žymės. Stalas apdaužytais kampais, paskleista daugybė išplėšytų knygų lapų. Stalčiai apversti aukštyn kojomis, lempos išdaužytos pagaliu, kėdė numesta į kampą. Paveikslas ant sienos turėjo nemenką skylę. Langai taip pat išdaužyti, todėl per lietų nesunkiai girdėjosi aidinčios mašinų sirenos. Kitame kambaryje radau išverstas spintas, o pacientų istorijų bylos apdegintos. Paspyriau kelis šiurpą keliančius medicininius įrankius. Nepanašu, kad norėta padegti visą kliniką.

Peržiūrėjęs keletą bylų atpažinau neįskaitomą ir smulkų Viktoro raštą. Kiek kartų jis man sakė, kad yra tik psichiatras. Čia prirašyta tiek minčių, kad tai lietė neurologijos ir gydytojo sritis. Šuoliavo per laiką ne kartą, jeigu tiek daug pasiekė per tokį trumpą laikotarpį. Tik kaip? Staiga viena byla patraukė mano dėmesį. Nusiėmęs pirštinę pasiekiau ją iš po ratukais varomo stalo. Tituliniame lape paciento vardas beveik išblukęs, bet dar įskaičiau kelias raides "D" ir "Ž". Regis mažoji. Paskutinės taip pat mažosios. Jos buvo panašios į skiemenį "eris". Kažkoks tipas vardu Džeris. Numykęs tik sugaišau laiką. Mečiau į šoną ir atsitiesęs aiktelėjau iš skausmo. Prisėdęs ant stalo kampo išsitraukiau pirmą dozę ir atraitojęs rankovę ją susileidau. Pamažu skausmas slopo ir man pasidarė geriau. Šiek tiek apsisuko galva, bet blaivumas išliko. Kurį laiką tiesiog sėdėjau sudribęs ir užmerkęs akis mėgavausi tuo, kad skausmas nebedilgina kaip kokia dilgėlė. Jau nulipau žemyn, bet galvoje vis dar sukosi tas vardas. Džeris... Džeris... Nepažįstu jokio Džerio. Pakreipęs galvą patraukiau link išėjimo, kai staigiai pasilaikęs už staktos sustojau ir išplėčiau akis.