Globėjai (I KNYGA BAIGTA)

XVIII: Kirinas

XVIII: Kirinas

Mane tuoj pat paleido. Suvirtau ant šieno krūvos ir daugiau nepajudėjau. Kraujavau taip, kad atrodė jog mane kątik kažkas pašovė. Persikreipęs spoksojau į nepažįstamąją. Tolumoje girdėjau aidinčius šikšnosparnių garsus. Slėpėmės apleistame ūkininko pastate, todėl viskas čia daugiau mažiau sulaužyta ir apdaužyta. Oras kvepėjo senu šienu, o metų metus nevalyti nedideli langai, kaip ir priklausė, buvo įskilę, priminė po žeme smulkiai išsiraičiusias šakneles.

Jaučiau kaip nelengva kvėpuoti. Kvėpavimo takais siautėjo be proto sausas oras ir kiekvienas įtraukimas tik pablogindavo situaciją. Besikilnojant krūtinei skausmas tik pagyvėdavo. Stengiausi išlikti budrus. Laikas tiksintis ant mano rankos bylojo apie gyvenimo baigtį, ir ji artėjo pernelyg sparčiai.

Stengiausi vienos akies nenuleisti nuo merginos. Tamsaus gymio juodaplaukė, kurios viršugalvį slėpė ilga, nešvari ir baltumą jau seniai pametusi skara. Pakaušyje surišta lyg pas tikrą piratą. Vilkėjo aptemptus juodus drabužius, o trumparankovis apdaras tik išryškino jos lieknumą ir visus tuos ženklus ant lygios rankų odos.

Ji paskubomis vaikščiojo iš kampo į kampą. Tas, kas ją persekiojo turėjo būti ne šiaip koks eilinis banditas.

- Kirinas, - ištariau. Ji po minutės kitos sužiuro į mane.

- Ką?

- Mano vardas Kirinas, bet draugai vadina Kiru, - dar labiau prispausdamas žaizdą pasitaisiau. Ji supratingai linktelėjo.

- Togė, - atsakė tuo pačiu. Idomus vardas. Nebuvau tokio girdėjęs. Stengdamasis susigyventi su begaliniu skausmu, nukreipiau mintis į naują veidą. Pastebėjau, kad jos krumpliai raudoni, šiek tiek apdrąskyti.

- Nebloga muštukė, - sukandęs dantis išstenėjau. Ji dirstelėjo čia į mane, čia į savo rankas. Sugniaužė kumščius ir nusisuko.

- Panašiai.

- Ko tas tipas nori iš tavęs? Kas jis toks? – ji tylėjo. – Nagi, užstrigai čia su manimi. Aš sužeistas ir neturiu nei menkiausios galimybės laimėti prieš tave.

- Jis Lėlininkas. Tie šikšnosparniai danguje - jo valdomi naminiai gyvūnėliai. Atsekė mane iki šių metų. Neįsivaizduoju, kuriuose esu, - sutriko ji vis dar stebėdama pro langą ar niekas nevaikšto aplinkui.

- Neįsivaizduoji, kuriuose esi? – pakartojau kilstelėdamas antakius. – O iš kelintų esi? – pabandžiau atsisėsti, bet tik suinkščiau ir likau gulėti.

- Iš 1759 – ųjų. Nors jau kuris laikas, kai ten nesilankau. Lėlininkas seka kiekvieną mano žingsnį. Papuoliau į kažkokią audrą, o po minutės kitos jau gulėjau tarp kažkokių gėlynų ne per toliausiai nuo čia.

Ji kalbėjo apie Laiko audrą.

- Ko jis nori iš tavęs?

- Turiu reikalingų savybių, kurių jam reikia, kad išgyventų artimiausius kelis tūkstantmečius, - sunėrusi rankas paaiškino ji. – Dabar tavo eilė. Kas apdaužė tokį dailų veidelį? – paklausė. Net išraudau.

- Turiu nesuvestų asmeninių sąskaitų su valdžia. Mane subadė mano paties psichopatas brolis, o ši šautinė žaizda iš ginkluoto apiplėšimo. Landi subinė kišasi ten, kur niekas neprašo, - patikinau sarkastišku tonu. Togė šyptelėjo.

- O ką veiki čia? Žinau, kad tavo gyvenimas skaičiuojamas, - leptelėjo. Suraukiau kaktą. Ji pirštu pabaksnojo į savo tatuiruotą riešą.

- Esu kalinys. Uždėjo šitą, kad suradęs taikinį grįžčiau atgal arba mirčiau. Panašu, kad mirsiu, - pasidaviau savo mintims. Liko septynios valandos. – Tokios būsenos aš nesugausiu Lėlininko, - susivokiau iš karto, ko ieškau. Tai nebuvo atsitiktinumas, kad persikėlęs į 2013 – uosius susidurčiau su aukšto lygio žudiku, kuris persekioja merginą dėl asmeninių priežasčių. Greičiausiai Meinas pasinaudojo Laiko tramdytojais, kad nustatytų puolimą į Laiko audrą. Tačiau kaip jis sužinojo, kad kažkas išvis čia nupuls? Ar galėjo pasinaudoti Lunatikais? Sudaryti kažkokį sandorį? Juk Džokeris be jokio vargo man uždėjo Laiko ciklą.