Globėjai (I KNYGA BAIGTA)

IV: Kirinas

IV: Kirinas

- Eime, - paraginau mergaitę. Pakėliau ją ant savo rankų ir paskubomis užlipau tais pačiais laiptais, kuriais prieš tris metus lipo Roni su Elonu. Nenorėjau jų apgaudinėti, o ypatingai savo būrio draugų, bet Ilijanas mano pirmas ir pats tikriausias vaikystės draugas ir dėl jo aš padaryčiau viską. Išlindome laukan. Saulės spinduliai it žaibas tvoskė į veidą. Kairas šiuo metu skendo vasaros karštyje. Elarija prisidengė veidą savo nedideliu apsiaustu, o aš pasekiau jos pavyzdžiu. Atsidūrėme skurdžiame kvartale. Kaip ir sakiau, čia viskas ne vietoje. Metropolitenas turėtų būti miesto centre.

Žingsniavome pasieniais, po kojomis voliojosi smėlis ir nederlingas dirvožemis. Didžioji namų dalis čia be stogų. Žinoma, kam statyti, jeigu Kaire lietus – retas reiškinys. Čia labiau pašiūrės, į sandėliukus panašūs blokai, visiškai neprimenantys gyvenamųjų patalpų. Dauguma apstatyti taip, kad kuo mažiau užimtų vietos ant žemės. Daugiau nei penkių, šešių ar septynių aukštų namai, sienos, kurios priminė popieriaus lapus. Atrodė, kad papūsi ir nugrius it domino. Čia viršuje kyšojo ir armatūros galai. Kitaip tariant čia būstai kaip palapinės. Net mano šuo turi geresnę būdą. Pro mus prabėgo nemažai juodai atrodančių vaikigalių. Iš pradžių pamaniau, kad tai jų odos spalva, bet paskui paaiškėjo, kad jie tiesiog nesimaudę. Kiek pamenu iš istorijos pamokų, tai šie kvartalai neturi nei vandentiekio, nei kanalizacijos, nei kitų komunikacijos šaltinių.

- Kur galėtume jį rasti, Kirai? – dairydamasi paklausė mergaitė.

- Nemeluosiu. Jis nusikaltėlis, o mes aštuonerių metų senumo praeityje. Nežinau tikslios datos, todėl neįsivaizduoju nei kuri dabar diena, nei tai, ar tas vyras dar gyvas. Aš nusižengiau įstatymui, ir dar į problemas įvėliau nepilnametę. Greičiausiai sėsiu šalia Ilijano. Mums, Laiko trikdytojams negalima keliauti toliau negu į penkerių metų senumo praeitį.

- Greičiausiai jis kur nors uždarytas. O gal jis dar vis dirba savo darbą? – paklausė mergaitė. Dieve, ji tikrai labai protingas vaikas.

- Vadinasi turėtume surasti jo irštvą, ką manai? – pažvelgiau į Elarijos akeles. Ji padrąsinančiai linktelėjo. – Kai tik išsinešdinsime iš šio kvartalo... – subambėjau. Kelias neatrodė malonus nuotykis. Jau iš toli mačiau, kokie karvės "tortai" mėtysis pakeliui.

Po dešimties minučių patekome į turgavietę. Čia trenkė ožkomis, vištomis, katėmis ir kitu „higienišku" tvaiku. Atsargiai brovėmės pro vaikščiojančius pardavėjus, stumdančius senovinius vežimus su prekėmis. Nemaniau, kad šiuo laiku dar egzistavo tokie vežimai.

Kiekviename kampe galėjai rasti bananų, ananasų, galybę raitytos duonos, o kur dar maišuose sveriami prieskoniai. Čia netrūko ryžių, cukinijų, pomidorų, baklažanų. Akys užkliuvo ir už baltųjų, minkštųjų sūrių. Šalia gulėjo, jau ne pirmos dienos šviežumo kietieji sūriai.

Kai čia žmonių tiek daug, tai atrodė, kad ir kvėpuoti neturi kuo. Iš kažkurio namo išžingsniavo ožys su ant kaklo žvangančia, nutrūkusia grandine. Elarija pabaksnojo mane. Suklusau. – To vyro mes taip nerasime. Jeigu žinai jo vardą, tai galėtume ko nors paklausti. Galbūt jį kas nors pažįsta, - pasiūlė mergaitė.

- Aš nemoku arabiškai, - suraukiau antakius. Ilijanas yra buvęs Egipte. Kartą gyrėsi, kad pareikšti moralą arabiškai jam jau nė motais.

Ji paprašė, kad ant jos rankos užrašyčiau to žmogaus vardą. Nesupratau, ką ji darys, bet paklausęs netyčia paleidau ją iš akių. Dairiausi ir jau ketinau pulti į paniką, tačiau žmonėms prasisklaidžius, radau ją. Elarija stovėjo pasistiebusi virš kažkokių prieskonių prikrauto prekystalio ir kalbėjosi su egiptiete moterimi. Ant kaklo ryškiai žalia, didelė skara, galvą dengė juodas turbanas. Juodaplaukė, tamsaus gymio, ilgais auskarais priminė tikrų tikriausią čigonę, bet mano mintis Elarija netrukus išblaškė. Pritūpiau ir ji man paaiškino: