Globėjai (I KNYGA BAIGTA)

XXV: Kirinas

XXV: Kirinas

Viktorui nepatiko ši mintis. Man nepatiko ši mintis. Greičiausiai niekam ji nepatiktų. Šokti į praeitį dėl parašų atrodė pernelyg nerealu. Tiesa, pirmasis Melamoro Goblinas čia, dabartyje. Kolekcionieriui tektų sumokėti kažkuo, ko patys negali apsirūpinti. Pati mažiausia problema buvau aš pats. Pačios didžiausios - Lunatikas ir Faunas. Jeigu šoksiu laiku vienas, tai valdžia susidomės. Todėl iš Jaso iš karto nukrypavau į Veronikos namus.

Medinio namuko savininkė neapsidžiaugė mane matydama, tačiau leido peržengti slenkstį. Uždarius duris įsivyravo nejauki tyla. Puikiai suvokiau, kad nesu čia pageidaujamas, kad yra priežastis dėl ko ji ant manęs pyksta.

Roni stovėjo virtuvėje. Jos koja sugipsuota. Drįsčiau klausti, kas nutiko, bet mano klausimai kaip ir mano balsas čia neturi teisės būti išgirstas.

Merginos plaukų galai garbanavosi, aukštai surišti viršugalvyje. Vilkėdama ryškiai raudoną palaidinę priminė man, kokia visada drąsi yra, asmenybė turinti savo nuomonę ir netoleruojanti paslapčių. Sukryžiavusi rankas ant krūtinės įsispoksojo į mane tomis išraiškingomis, didelėmis akimis. Visi tie ženklai ant smilkinių, žarsteklio žymė ant kaklo pasauliui aiškiai rodė, kad ji neketino mirti nuo smūgio į veidą.

- Žinau, kad nemėgsti, kai rodausi visu gražumu, pasmerkiu save silpnumui ir bandau aiškintis, ką turėjau padaryti ir ko neturėjau, bet... - jau dėliojau mintyse pusiau motyvacinę kalbą apie tai, kad aš vienintelis tikiu savo brolio išgelbėjimu, kai Roni užčiaupė mane mergaitišku apkabinimu. Apkabino taip, kaip moka mergina su visu švelnumu, perdėtu išsiilgimu, šiek tiek primenančiu, kad ji mano Laiko bendražygė, ji - dalis mano ašmenų.

- Užsičiaupk, Kirinai, - sušnabždėjo ji, atremdama kaktą į mano petį. Apglėbiau daug stipriau nei ji mane ir supratau kaip to ilgėjausi - pažįstamo kvapo, artumo, žinomo apkabinimo. Kai ji pažvelgė į akis, supratau, kad čia ateidamas sukėliau ašaras. Išdaviau žmones, kurie manimi visada tikėjo.

Pabandęs atsitraukti, susilaukiau antausio į veidą. Toks vaizdas, kad siūlių man dar neužteko.

- Atsiskaitėm? - paklausiau pačiupinėjęs skruostą.

- Pagalvosiu iki kol išeisi, - pyktelėjusi sugriežė dantimis. Roni kerštinga mergina, bet atlaidumo taip pat neapleidusi.

- Nagi, Roni. Man reikia tavęs, - stengiausi sušvelninti visą šią bjaurią situaciją.

- O taip, nes reikėjo ir prieš tai, - ji nušuoliavo prie arbatinuko. Įjungtas ėmė tyliai šnypšti. - Esu tikra, kad Elonas pasiuntė tave į Laiko krytį. Tikiesi mano palaikymo gal net atleidimo, - pasiremdama į pilko margumo stalą užtikrintai kalbėjo ji.

- Nemeluosiu. Tikiuosi tavo supratimo. Puikiai abu žinome, kad Elonas karštakošis ir taip lengvai nepamirš, ką padariau. Bet tai nebuvo misija paženklinta judviejų nepasitikėjimu. Gerai žinojau į kokį mėšlą klimpstu, Roni. Vienintelis dalykas, ko nelinkėjau jums abiems, tai Meinardo Fauno rūstybės.

- O Elarijai linkėjai? - nesusivaldžiusi kirto atgal. - Ji Goblino namuose. Ji ant svarstymo ribos.

- Jau moku savo už tai, kad ją pasiėmiau su savimi. Turi suprasti, kad Elarija rinkosi pati, kad ji neturėjo, ką prarasti keliaudama į uždraustas valdas.

- Jai buvo galima rinktis, o man ir Elonui ne? Manai aš turiu, ką prarasti? Ne tam rinkausi šį darbą, kad sėdėčiau ir klausyčiausi instruktažo ką galima daryti, o ko ne.

- Puikiai žinau, kad tu neabejinga Elonui. Nereik apsimetinėti. Jausmų nesuvaldysi ir širdžiai neįsakysi. Tik asilas nemato kaip visada. Visada geriau įžiūri antrą planą nei pirmą. Atsitokės.