Globėjai (I KNYGA BAIGTA)

XXX: Kirinas

XXX: Kirinas

Kai sėdėdavau šalia Ilijano visada jaučiausi taip, lyg esame iš dviejų skirtingų pasaulių. Jis visada būdavo toks uždaras, tačiau matė daug toliau nei visi aplinkiniai. Niekada nebuvo turtingas draugais, turėjo tik mane. Jis nenorėjo turėti draugų. Tetroško būti vienas.

Ir dabar ta vienuma pasiteisino, nes gulėjo surakintas, pripompuotas raminamųjų, kuriam buvo draudžiama duoti vandenį. Plastmasinis rašiklio vamzdelis buvo pakeistas nedideliu baltu tvarsčiu. Sprendžiant iš galvos kraipymo į šalis, sapnavo bjaurų košmarą. Julijanas kartą minėjo, kad sapnuojame košmarus tik tada, kai mūsų gyvenime per daug įtampos ir norime ją "nuleisti".

Netrukus prie manęs prisijungė ir pats Julijanas. Atrodė gerokai išvargęs, suglebęs, nepriminė tvirto Migdytojo, koks buvo anksčiau. Pasitaisęs baltą chalatą, iš kišenės ištraukė Laiko konfideracijos dokumentą. Išlankstęs radau Džokerio Lunatiko parašą. Nei kiek nepalengvėjo mat sunkiausia dalis dar tik prieš akis.

Nedelsęs pasitikau saulėtekio numargintų atspalvių dangų. Teliko Meinardo Fauno parašas, o šiandien vakare, lygiai leidžiantis saulėlydžiui bus atveriama Žaliojo Goblino šventykla, uždegamos didžiausios žvakės, kurios tik žalios spalvos, paruošiamas iš Užmiršto laiko pargabentas rašalas, kurio pagalba kūne paliekama pasirinkta runa, vienijanti abu Globėjus ir taip suteikianti pirmą ir paskutinį tarpusavio ryšį.

Melamore jau imta ruoštis nuo pat ankstyvo ryto. Vargu ar šiąnakt kažkas miegojo, kai į Melamorą buvo įsilaužta ir likome ne tik apvogti, bet ir nunuodyti. Merginos su Pasimetimo sindromu nebeliko mūsų rankose, o Begalybės traukinys riedės tik su trejais kaliniais, nors nebuvau tikras, kodėl Togė pasirinko jame sėdėti. Aštuoniasdešimt penki procentai, kad prikišo nagus Faunas. Gi be jo žinios šiame mieste negalima nei nusipersti.

Didžiąją dienos dalį slampinėjau tik tam, kad niekam nekiltų įtarimų, ką ketinau daryti. Stengiausi nerūpestingai padėti pasiruošti, kas pusę metų vykstančiai šventei. Na, kai kam tai šventė, kai kam laidotuvės.

Tarp įvairaus plauko, dažniausiai jaunų žmonių vaikščiojo ir Elonas, ir šlubčiavo Roni.Tik jau niekada nepamatysi tų snobų Lunatikų. Užsibarikadavę savo Voryne ir kol nesuės visų vorų, tol neišlįs iš tų namų.

Daugiausiai visi dirbo už Mažųjų Goblino parkų. Juk pati šventykla balionais nepasipuoš. Puošmenos paprastos ir tradicinės. Manoma, kad Žaliasis Goblinas nemėgo prabangos ir puošnumo. Melamoro moterys pasitelkė Kolekcionierių išmintį ir nuspręndė pastatą apkabinti balionais kaip tai daroma žemėje. Akcentuotos tik dvi spalvos: žalia ir balta. Dažniausiai jų kabėdavo šimtai. Baltųjų viduje visada sklandydavo šiek tiek mažesni už pirminius, žalios spalvos, o žaliųjų viduje atbulai, tik baltos spalvos. Jie buvo pilni helio, todėl tekdavo pririšti prie kolonų, medžių, kur papuldavo. Šventyklos viduje paleisdavo į orą, kad užsipildytų skliautuotos lubos.

Pagaliau Meinardas Faunas kartu su Laiko kriminologais išsidangino į praeitį, todėl paskubėjau į jo irštvą. Iš anksčiau žinojau, kad kabinete jis laiko kraujo atsargas. Jis laiko ten beveik viską, kas jo akimis tarnautų ateityje ir suteiktų naudos. Žinojau ir tai, kad nešdamas kailį į praeitį, jis paliko kažką stebėjimui. Taigi visi judesiai turėjo būti stebimi. Visa laimė, kad pas kriminologus lankydavausi gana dažnai, todėl nekils didelių problemų, jeigu nueisiu į mūsų labai mylimo viršininko kabinetą. Kad mane kas uždusintų už šiuos žodžius.

Tebuvo praviras langas ant stalo palikti dokumentai ir nebaigta kava puodelyje. Meinardas visada rakina duris, tačiau nugvelbus visraktį ir pasidarius jo kopiją, galima gauti galą ir atrakinti visas norimas duris. Aš čia gyvenu du metus ir esu didesnis banditas nei mano brolis būdamas Dezertyru. Jau seniai nustojau galvoti apie ateitį. Džiaugiausi išstenėjęs dar vieną gyvenimo valandą šiame užnuodytos žalumos pasaulyje.