Globėjai (I KNYGA BAIGTA)

XX: Kirinas

XX: Kirinas

Mudu su Toge slėpėmės bibliotekoje. Pastaroji atrodė nelogiškai. Čia mėtėsi pjūklai, plytos, lentos, bet taip pat buvo ir tvarkingai sudėtos knygos, palubėse degė švariai nuvalytos lempos, buvo visiška tyla. Abu uždusę sėdėjome atokiausiame kampe. Spoksojau į paraudusius Togės krumplius.

– Ar šią savybę jis irgi nori pasisavinti? – paklausiau staigiai įkvėpdamas. - Taip ir žinojau, kad užpuolus šikšnosparniams tas metalo žvangėjimas man nepasigirdo. Skauda?

– Gimiau būdama tokia, - prisipažino. – Taip, skauda, kai jie lenda išorėn. Bet Lėlininkui reikia ne jų, o greitos regeneracijos, likusių greičio, klausos pojūčių ir ... – ji nutilo. Vietoj žodžių man tiesiog parodė. Ant dešinės peties, nugaroje mirgsėjo įgimtas Laiko ciklas. Jame skaičiai neprilygo maniškiams.

– Iš kur tu turi tiek daug metų? – susidomėjau. Ji atrėmė galvą į lentynas, bet nieko neatsakė. Togės Laiko ciklas skaičiavo aštuonis šimtus metų. Tai buvo fenomenas, kurį Faunas norėtų su savimi turėti. – Tai siaubingas grobis, - pridūriau, kad išnyktų ta nejauki tyla. Togė linktelėjo pritardama.

– Kiek tau liko?

– Valanda. Jau dabar jaučiuosi lavonas, - atsidusau.

– Kai buvome toje aikštėje, kažkas šaudė, - prisipažino ji. – Esu beveik tikra, kad mes čia ne vieni. Kažkas arba stengiasi mums sutrukdyti, arba padėti. Bent tą akimirką likau išgelbėta nuo Lėlininko paženklinimo.

Kaip ir spėjome, Molotovo kokteiliai ne kažin ką tepadėjo. Mes labai lengvai radome bendzino, suveikėme stiklinių butelių ir skudurų su degtukais. Savadarbiai sprogmenys pavyko puikiai, tik planas vis dėl to neišdegė.

Išgirdome tuos prakeiktus šikšnosparnius. Ir jie vėl pradėjo mudu abu pulti. Griuvau pilvu ant žemės suinkšdamas. Togė liko užspiesta į kampą. Griebiau knygą ir vožiau vienam ir kitam per snukius, bet mažai tepadėjo. Jie gnaibėsi, lindo į akis, stengėsi įkąsti. Girdėjau garsų trypimą. Lėlininkas buvo čia. Tuos skraidančius gyvius jam puikiai sekėsi suvaldyti. Tiesiog tobulai...

– Mums teks jį pulti abiems vienu metu, - surikau jai. Togė šliaužte prišliaužė prie manęs.

– Kaip? Mes net negalime atsikratyti šitų, - priglaudusi galvą prie žemės sumojo ji. Nežinojau, kas įvyko, bet išgirdome kelis šūvius vienu metu. Šikšnosparniai išsigando, pakilo prie pat lubų, ėmė sklaidytis į visas puses. 30 minučių... skaičiai jau mirksėjo.

– Nagi, - paskatinau keltis. Atsivilkęs išvydau Dezertyrą. Nesimatė nei jo veido, nei pačio kūno. Pastarasis atrodė labai suglebęs. Nugaroje kyšojo du Jataganai. Panašu, kad apsiausto viduje laikė dar kažką. Ant žemės varvėjo kraujas. Sulaikiau Togę priglausdamas savo ranką prie jos pilvo.

– Atsitrauk, - sušnabždėjau. Iš karto stengiausi apsaugoti savo mintis ir nieko negalvoti. Tai viso gyvenimo praktika – gebėjimas neįsileisti Dezertyro į galvą. Kažin ar kam nors išvis yra pavykę tai padaryti. Dezertyras nejudėjo. Jis laikė nutaikęs ginklą į pabaisą.

– Kas jis toks? - sutriko Togė. Aš nieko neatsakiau. Žengtelėjau atgal ir Togę verčiau daryti tą patį. – Man reikia jos, - suklykė padaras. Jis buvo ištysusiu veidu, itin aukštas, pilkos odos ir baltais plaukais. Jis seno ir dėl to jam buvo reikalinga Togė. O kam jis reikalingas Faunui? Jeigu Dezertyras nušaus Lėlininką, tai galėsiu atsisveikinti su savo gyvybę.

– Paleisk jį! - išdrįsau surikti tikrąjam priešui. – Man jis reikalingas gyvas. Suvesim sąskaitas kitą kartą! Maldauju! – bent jau žodžiais nusileidau tam psichopatui. Žinojau, kad tai mažai padės. Galėtume jį įveikti. Dezertyras kruvinas. Aišku, aš atrodau ne ką geriau. – Dezertyre, nedaryk to! – pykau. Ir tada nutiko dar šis tas. Iš mūsų visų sujudėjo tik Lėlininkas. Iš padaro tarpupirščių išlindo nelygūs, iškreipti ir aprūdyję ašmenys. Skaudžiai pradrėskė odą ir pasirodė visu bjaurumu. Netekęs amo staigiai pasisukau į ją. Togė nusuko akis į šalį.