Globėjai (I KNYGA BAIGTA)

XVI: Julijanas

XVI: Julijanas

Juokinga, kai kartais patys save įduodame, kai pasiduodame, kai patikime ir tikime kitu, kai viduje šauki ant savęs, bet kaltini kitą. Kada bus gana? Kada kaltinsime tik save? Čia ir baigėsi mano išmintis.
Kai Kirinas buvo paleistas atgal į praeitį, Meinardas Faunas nesiliovė. Jis pasišaukė dar kelis Kriminologus ir mano akyse suėmė vyrą užpuolusį moterį Mažajame Goblino parke. Senis nesusivokė, kas vyksta. Bandžiau įsiterpti, bandžiau paaiškinti Meinardui, bet tas Laiko Kriminologas tik pervertė akis. Jis mostelėjo pirštu, taip priversdamas mane eiti kartu su jais. Rankų nerakino jokie antrankiai, bet ir laisvė buvo be galo toli.
- Ką su tokiu turėtume daryti? - pasiteiravo vienas iš Kriminologų. Aplinkui susirinko papildoma krūva žiūrovų. Tarp visų tų akių išvydau ir subadytos Gemos Beik akis. Ji sutrikusi žvelgė į mane. Maniau, kad tai jos darbas, tačiau iki tol, kol ji akivaizdžiai papurtė galvą. Tą akimirką suvokiau, kad kaltas aš. Patikėjau Kirinui paslaptį, o galvos neteks trečias, visiškai niekuom dėtas žmogelis. Kartą ar du pasipriešinau teisėsaugai, bet Meinardas netekęs kantrybės griebė mane už sprando ir parklupdė ant kelių. Kategoriškos rudos akys ironiškai badė manasiąs.
- Tai tik Migdytojas, - po kurio laiko atsakė savo kolegai. - Jam didžiausia bausmė - liga.
Atleido mano galvą ir nuėjo pas saviškius. Už nugaros stovėjo keli miesto gyventojai, Momai, Melisa ir Kamiras, vienas kitas Laiko tramdytojas. Meinardas norėjo, kad stebėčiau kaip visa tai įvyks. Lyg praeityje to dar būtų buvę maža.
- Šis vyras, vardu Pyteris, nesutaisomas, - garsiai paaiškino Meinas skėstelėdamas rankomis. - Mūsų gerbiamas vyriausiasis Jaso Migdytojas Julijanas tai žinojo ir nuslėpė, - tada kreipėsi į mane. - Išmesčiau tave paskui, bet girdėjau, kad esi geriausias, todėl dovanosiu už šią menkutę klaidą, -suspaudė tarpusavyje nykštį su smiliumi. Už menkutę klaidą... Kirinui ir Meinardui žmogiškumas buvo menkutė klaida. Dviese pastatė besiblaškantį senuką ties kieta Melamoro žeme ir Dabarties tarpekliu.
- Pagailėkite jo! - surikau. Meinardas atsisuko tarsi tik dabar prisimindamas, kad čia egzistuoju. - Jis turi dukrą. Leiskite jai pasirūpinti juo. Skirsiu gerus vaistus. Jis nekels problemų, - įtikinamai kalbėjau. Regis Meinas svarstė.
- Medicininių išteklių ir taip negana, - ties paskutiniu žodžiu jis įsmeigė akis į mane, lyg žinodamas, kad pavogiau Gorgonių kraują. - Paruoškite jį! - sukomandavo saviškiams. Kėliausi padėti tam ligotam vyrui, bet mane sulaikė už pečių ir parklupdė atgal.
- Ne! Tėti! - kažkas sušuko iš minios. Pasisukę išvydome Pyterio dukrą. Veidas paskandintas ašarose, akys užtinusios ir raudonos. Ji tiek šniurkščiojo, kad maniau mano ir jos širdys vienu metu supliš pusiau. - Dieve, paleiskit jį! Maldauju! - veržėsi, bet ją laikė keli melamoriečiai žinodami, kad gali baigtis dar liūdniau.
- Nori bausmės už ligonio nesirūpinimą? - kilstelėjo antakius Meinas. - Negundyk manęs, - įspėjo. Mergina tiek plyšavo ir brovėsi link mūsų, bet niekaip neišdegė.
- Leiskite bent su juo atsisveikinti! Tėti! - verksmingu balsu suklykė ji. - Maldauju! – Pyteris tos merginos nepažinojo. Liga nebeleido jos pažinti.
- Leisk jai! Tau tai nieko nekainuos! - įsikišau. Meinas gūžtelėjo pečiais ir pamojo ranka, kad leistų dukrai atbėgti pas mus. Laiko Kriminologai pasitraukė nuo vyro, tik Meinas liko arčiausiai kalinio. Sulaikęs kvėpavimą laukiau to momento, kuomet dukra apkabins savo tėtį, bet taip neįvyko. Mergina pasiekė tik mane, kai Meinardas Faunas užsimojo ir spyrė koja į senio nugarą. Šis nesusivokęs krito, net nesuspiegdamas, stačiai į Dabarties tarpeklio bedugnę, kuri nei neturi pabaigos. Žviegimas perėjo visų ausis. Mergina puolė Meiną, ėmė daužyti jį, kol kiti Kriminologai patraukė ją ir pastūmė ant žemės. Jaučiau kaip skruostais nurieda dvi stambios ašaros. Meinas nesiklausė sielvarto. Tik praeidamas pro mane pridūrė:
- Kainavo mano laiką...
Titanas ištiesė ranką. Nesugebėjau atsikelti, tik spoksoti į rūke paskendusį tarpeklį. Per mane kalės visą savo likusį gyvenimą. Laiko krytis neturėjo laiko cenzo.
Senuko dukra net duso nuo sukelto skausmo. Suglaudusi kojas dar ilgai rymojo prie vieno iš pastatų sienos. - Nagi, turite keltis. Savigrauža nebeišgelbės jo, - ramino Titanas. Pirštais ragino sugrįžti į įprastą gyvenimą.
- Yra mergaitė, kuri turi įgimtą Laiko ciklą ir kurią reikia paslėpti nuo Meinardo Fauno akių. Be jūsų vienas to nepadarysiu, girdite? - pakėliau į jį akis. Titas padrąsinančiai linktelėjo. Suėmiau jo ranką ir paliečiau pėdomis žemę.
Nieko nebelaukęs grįžau į Jasą. Spausdamas kumščius, beveik kliūdamas už savo paties kojų dūmiau per suaugusiųjų skyrių tol, kol pasiekiau Viktoro Molinaro stiklinį, tačiau laikiną kalėjimą.
- Ką mes darome? - kilstelėjo antakius Titanas. Vos sekundei į jį dirstelėjau, o tada nėriau vidun. Viktoras tuoj pat atsisėdo ant gulto, basas kojas nuleisdamas palei batus. - Ar darysime? - primerkė akį nevisai suprasdamas.
- Pradedi šiandien, Vikai.
- Ar jau turiu įgaliojimus čia darbuotis? - audamasis batus paklausė jis. Pasisukau į savo Oneirojų.
- Surask kelis laisvus Laiko tramdytojus ir pasirūpink, kad būtų atvestas Ilijanas Iversas. Taip pat pasirūpink, kad visa Viko manta sugrįžtų į reikiamas rankas.
- Aš nelabai suprantu, - sutriko Titanas. - Jis negali, nes neturi Melamoro pilietybės. Leisite dirbti nekvalifikuotam? - vos tikėjo.
- Ligi šiol negalėjau suprasti, kodėl Meinardas toks galingas, - pripažinau apie tai galvojantis visus savo darbo metus. - Viskas paprasta. Ilijanas niekada negaus pagalbos, nes Viktoras niekada negaus pilietybės, o Jordė nebus apsaugota, nes ji neturi Globėjo.
- Pala, pala, - sustabdė mane. Viktoras tik klausėsi. - Ar aš galvoju apie tą patį, ką galvojate jūs?! - žagtelėjo. - Su visa derama pagarba, bet jums laikas pasitikrinti ar veikia abu smegenų pasrutuliai, - žvelgiau į jį užtikrintas. - Dezertyrui niekas nesuteiks Globėjo teisės. Greičiausiai jis net nenorės. Laiko ciklo bomba su paskutinės stadijos psichopatu. Kas čia per derinys? - sucypė nepritardamas.
- Tas psichopatas gali būti vienintelis Jordės išsigelbėjimas. Jeigu jis taps Globėju, tai Meinardas elgsis atsargiau. Jis su Dezertyru prasidėti norės mažiausiai.
- O taip, nes mes esame labai užsidegę, - prieštaravo Oneirojus. - Suprantu jūsų norą padėti, bet ar verta aukotis dėl to, kas gali nei nepasiteisinti?
Kažkodėl pažvelgiau į Viktorą. Jis ramiai spoksojo į mane.
- Aš neturiu ką prarasti. Pažadėjau Kirinui, nes jis prisiekė man. Aš eisiu iki galo. Man bus įdomu lįsti į Dezertyro pasąmonę ir visas užblokuotas paslaptis, - padrąsino.
- Migdytojas, Titai, tai ne vien popierių ir vaistų apsistatęs mokslininkas. Tai karys su savotišku Jataganu. Ir pagalbos čia prireiks, - supratingai leidau jam rinktis, nors puikiai žinojau, kad Titas eis su manimi iki galo. Jis ginčysis, pasireikš, bet galiausiai stovės greta, kad ir kaip bebūtų mirtinai pavojinga.
Kol Titas skubėjo perspėti Laiko tramdytojų, mudu su Viktoru nužingsniavome į pediatrijos skyrių. Supažindinau su Jordės ligos istorija. Papasakojau kaip viskas prasidėjo. Vyras nedrįso kalbinti mergaitės, todėl man palengvėjo, kai radome ją miegančią. Aš vos vos pasukau jos galvelę ir parodžiau kakle įstatytą Laiko ciklą. Kažkodėl Viko reakcija mane labai sudomino. Jo suraukta kakta reiškė kažką apie ką jis nusimano netgi geriau nei aš, tačiau nebando išsiduoti. Jis atokiai stypčiojo ir vaikščiojo ratais apie lovą. Kelis kartus stebėjo iš visų skirtingų pusių, tarsi koks fotografas besiruošiantis įamžinti dieviško grožio modelį.
- Ilijanas neabejingas šiai mergaitei? - pakartojo klausimą. Patikinau esąs nei kiek neklystantis. - Vienas iš raktų kaip pažeisime jo sąmonę, aptemdytą protą, emocijas, jausmus ir žvėrį, kurį patrauksime į savo pusę, - Vikas sunėrė rankas. - Žvėrį, kuris galėtų nuversti ir patį Melamorą.
Galiausiai jau nevisai buvau tikras apie kurį pacientą mudu kalbame. Kad ir kokia pažeidžiama gali pasirodyti Jordė, ta mažylė pavojinga savo keistumu. Ir niekas nežino, ką tame kūne ji bando išlaikyti.
Po mažiau nei keturiasdešimties minučių į Jasą sugrįžo mano Oneirojus. Paskui jį Laiko tramdytojai atvilko visiškai kruviną Ilijaną. Titas iš karto ėmė ruošti adatas, siūlus ir dezinfekcines priemones. Dezertyras buvo tuoj pat prirakintas. Paprastai Laiko tramdytojai neapsiima kalinių saugojimu, tačiau šis buvo išskirtinis. Spragtelėjau keliais pirštais, bet Ilijanas nereagavo. Plačiai atmerktomis akimis spoksojo į lubas ir tyliai rideno ašaras savo įkaitusiais ir krauju ištepliotais skruostais. Tramdytojus išprašėme laukan. Kai jų neliko, Vikas tuoj pat prisistatė į palatą uždarydamas paskui save stiklines duris.
Nespėjau pasakyti, kad paciento geriau neliesti. Vikas pirštu bakstelėjo dešinę Iverso ranką. Pastarasis nei nesureagavo.
- 2013. Šveicarija. Kas tai galėtų būti? - pasiteiravo Viktoras. Nerūpestingai gūžtelėjau pečiais, nors puikiai žinojau, ką tai reiškia. Dabar buvau per daug piktas, kad padėčiau Kirinui. Buvau įžeistas ir noras jam padėti pavirto į norą leisti jam ten nudvėsti. Psichiatras gana aiškiai apžiūrėjo psichopato būklę, karts nuo karto kažko pasiklausdamas. Jis tuoj pat atsiplėšė lapo skiautę, o iš mano vidinės chalato kišenės ištraukė rašiklį. - Su kuo man garbė kalbėti? - kurį laiką niekas nieko nesakė. Palatoje vyravo tyla. - Ar žinai, kas esi? Ar žinai, kuo buvai? O gal žinai, kuo norėtum būti? - jis uždavė tris skirtingus klausimus, panaudodamas tą pačią reikšmę.Visuose reikalavo vardo.
- Laiko žudikas, - prasižiojo Ilijanas. - Išdavikas, dviveidis, gyvas ir miręs. Retai perprantamas, dažniausiai įskaudintas, lėlė, lėlininkas, karys, - pamažu jo žodžiai tilo, todėl girdėjosi tik murmesiai. Stebėjau naująjį Jaso darbuotoją. Viktoras užrašė kiekvieną  Ilijano ištartą žodį, o pritrūkęs lapelyje laisvos vietos, pratęsė visą sąrašą delne. Toliau jie ir vėl ėmė kartotis. Ilijanas pradėjo kraipyti galvą, lyg sergantis sunkia atminties sutrikimo stadija. - ... Laiko žudikas, išdavikas, dviveidis, gyvas ir miręs. Retai perprantamas, dažniausiai įskaudintas, lėlė, lėlininkas, karys, - Viktoras nesiliovė kartojęs eiliškumo. Atsiraitojęs rankoves rašė toliau. Ir tik penktąjį kartą Ilijanas pridėjo šį bei tą naujo. - Dezertyras, Jordė, neištikimybė, aklumas, An... - paskutinis žodelis buvo taip tyliai ištartas, kad net Vikas sustojo rašęs. Jis nebuvo tikras, kas tai per skiemuo. Tuo tarpu aš puikiai žinojau, kas buvo pasakyta. Pirštais paliečiau megztinį, jausdamas ir užčiuopdamas savo medalioną šiltai glundantį prie nuogo kūno. Daugiau Ilijanas neprabilo.
- Jis pasakė Ankh, - patikinau jaunąjį psichiatrą. Viktoras pažvilgčiojo į mane ir linktelėjęs užrašė.
- Ar tai turi reikšmės? Visas šis pasikartojimas? Keli nauji žodžiai? - paklausiau jo.
- Negaliu to atsakyti dabar, bet su laiku tai išsiaiškinsiu, - pažadėjo. - Turėtume užsiūti visas žaizdas, nes kitaip jis negalės judėti, - Viktoras paprašė Titano paruošti papildomą adatą su siūlu.
- Judėti? - kilstelėjau antakį. - Titai, man prireiks ir tavo rankų, - mostelėjau galva, kad sėstų gale kojų. Viktoras suveikė dar vieną kėdę ir persigrupavo į kitą gulto pusę. Su kiekvienu adatos dūriu aš pastebėdavau Ilijano veido išraišką. Jis tyliai verkė. Atrodė lyg laiko sustabdytas, tik visi žinojome, kad tai neįmanoma. Stiklinės akys į lubas, ramus ir pavargęs kūnas, Ankh medalionas smaugiantis šio psichopato kaklą ir silpnybė kažkur už šių sienų su įgimtu Laiko ciklu. Taip, jo man iš tiesų buvo gaila. Atrodė it gyva lėlė su nematomomis virvutėmis, kurias naudoja teatro personažams. Siuvau jo supjaustytus žodžius ir dar ilgai svarsčiau: palikti Kiriną mirčiai ar šokti pastarąjai į akis?