Vienišas vilkas. ✔

Pirmas skyrius

Megė

Viena iš svarbiausių klano taisyklių - visuomet paklusti alfai. Nesvarbu, tu to nori ar ne. Niekada neprieštarauti, niekada neklausinėti kas ir kaip. Tiesiog besąlygiškai jam paklusti. Ne išimtis buvo ir mano šeima.

Mūsų šeima priklausė didžiausiam Ramiojo slėnio klanui. Klaną sudarė apie 70 šeimų. Iš viso apie 350 žmonių. Slėnyje visi visus pažinojo ir visi žinojo savo pareigas.

Mūsų šeima buvo gydytojai. Mama ir tėtis dirbo slėnio ligoninėje. Aleksas, mano brolis, buvo vienas iš alfos sargų. Itin pavojingos ir žiaurios pareigos. Dažnai Aleksas būdavo piktas, irzlus. Ne kartą teko matyti jį sužeistą ar kruviną. Paklausus kas atsitiko, niekada neatsakydavo. Iš nuotrupų girdėjau tik tiek, kad jam tekdavo su kažkuo kovoti, kažką nužudyti. Aleksas buvo beta todėl ir užėmė tokias svarbias, bei pavojingas pareigas. Jie visi buvo vilkatai. Tik aš vienintelė iš šeimos buvau ne vilkatė. Buvau paprastas žmogus, kuris nepasižymėjo greitumu, titaniška jėga, aštria klausa ar matymu. Susižeidus, žaizdos gydavo ilgai ir kartais skausmingai, nei kitiems mano šeimos nariams. Gal dėl to, kad nebuvau vilkatė nelabai ir pritapau prie klano. Žinoma, laikiausi klano taisyklių, nenorint užtraukti šeimai bėdos, bet galėjau sau leisti daugiau nei kiti.

Pirmiausia galėjau lankyti paprastą, normalią vidurinę mokyklą, o ne slėnio. Antra ir svarbiausia galėjau bendrauti ir susitikinėti su normaliais žmonėmis. Viena iš klano taisyklių buvo, jog vilkatai susitikinėja tik su vilkatais. Paprastų žmonių jie į bendruomenę neįsileidžia. Todėl būdama paprastu žmogumi, ypač pradėjau vertinti kitą žmogų. Nes mačiau, kaip būna, kai per suartėjimo ceremoniją nenori, jog būtų ištartas tavo vardas.

Suartėjimo ceremonija, tai apeigos, per kurias vilkatas patinas išsirenka sau vilkatę patelę poravimuisi, visam gyvenimui. Jeigu alfa sutinka, jie aštriu peiliu įpjauna sau į delnus ir jais susiliečia. Apsikeičia krauju, taip sukurdami itin stiprų tarpusavio ryšį. Šios ceremonijos itin nemėgstu. Ne kartą teko matyti, kaip moterys nenorėdavo susijungti su išrinktaisiais, bet alfai sutikus, jos privalėdavo nuolankiai paklusti. Ne kartą teko matyti, kai kitas vyras specialiai išsirenka kito moterį, norėdamas kažkam atkeršyti. Kaip kažkas ištaria bet kokį vardą, tik tam kad nebūtų vienas. Šių apeigų niekad nesupratau ir joms nepritariau.

Šiandien pilnatis ir šiandien Aleksas privalės išsirinkti sau kažkurią merginą į porą. Jaudinausi dėl brolio ir žinojau, kaip jam bus sunku. Neseniai jis prarado Eleną, kai ją pasirinko kitas vilkatas. Todėl net nenumanau, ką dabar darys Aleksas. Tikiuosi, jog viskas bus gerai.

------------ «»-----------------------------------------
Visi buvo susirinkę prie Kovaro įlankos. Skambėjo garsi būgnų muzika, skelbianti apeigų pradžią. Garsas vis garsėjo ir garsėjo, sukeldamas lyg vilkų kauksmą. Staiga viskas nutyla. Į priekį žengia alfa. Sako kalbą, bet aš jos nesiklausiau. Susirūpinusi žiūrėjau į Aleksą. Aleksas stovėjo už alfos. Mačiau koks įsitempęs jis buvo. Kaip į kumštį buvo suspausti pirštai, kaip smarkiai buvo suspaustos lūpos, niūrus ir grėsmingas žvilgsnis. Pasekiau brolio žvilgsnį. Pasisukau. Aleksas žiūrėjo į Eleną. Elena neatlaukiusi brolio žvilgsnio nusisuko. Sutrūkčiojo Alekso žandikaulis.

Atsidusau. Brolis pažvelgė į mane. Mačiau, kaip jam buvo skaudu. Skaudėjo ir man. Baigęs alfa kalbėti į priekį užleidžia Aleksą. Sulaikiusi kvapą stebėjau, kaip brolis visus nužvelgia. Kaip keliom minutėm sustoja prie Elenos. Tada į rankas paėmęs peilį sako:

- Aš, Aleksas Rodonas, alfos sergėtojas, beta, ištikimas Ramiojo slėnio klanui, sau į porą imu Džeinę Mai. Ar alfa sutinka?

Džeinė išeina į priekį. Atsistoja šalia Alekso. Alfa atsistoja prieš juos ir linkteli. Sutikimas duotas. Įvyksta apsikeitimas krauju.

Džeinė Mai buvo maloni mergina. Visada visiems paslaugi, maloni. Niekada nemčiau jos supykusios ar liūdnos. Nuolatos šypsojasi. Švelnių veidų bruožų, mėlynų akių mergina, tapusi Alekso antrąją puse visam gyvenimui.