Vienišas vilkas. ✔

Dvidešimt aštuntas skyrius

Gideonas

Jau savaitė, kaip Megė mane ignoruoja. Man pasirodžius kambaryje Megė nutyla, nešneka arba pasišalina iš kambario. Apsimeta, jog manęs nėra.

Išbandžiau visus įmanomus būdus, kad tik Megė atkreiptų į mane dėmesį. Ir gražiuoju. Po velnių, ir piktuoju, bet Megei tai buvo nei motais. Ji ir toliau mane ignoravo.
-------------«»----------------------------------------- Sėdėjau kabinete, kai tarpduryje pasirodė senis.

- Ar galiu užeiti, Gideonai? - paklausė jis. - Noriu pasišnekėti.

Mostu liepiau jam sėstis priešais mane esančią kėdę. Kurį laiką kabinete tvyrojo tyla.Nesiruošiau pirmas užmegzti pokalbio. Laukiau kol senis prabils.

- Žinai, jog sunkiai sergu, Gideonai, - pradėjo jis. - Jaučiu, kad liko mažai laiko. Todėl turiu prašymą.

Iš nuostabos kilstelėjau antakį. Atsilošiau krėsle.

- Tu? Turi manęs prašymą? - pašaipiai paklausiau.

Senis sunkiai atsiduso.

- Žinau, Gideonai, nebuvau tobulas tėvas, bet labai tikiuosi, jog įvykdysi mano paskutinį prašymą, - pasakė senis.

- Viskas priklausys nuo to, ko prašysi, seni,- ramiai pasakiau.

Senis linktelėjo.

- Tavo mamai mirus, buvau visiškoje neviltyje - pradėjo senis.

Suraukiau antakius.

- Prie ko čia mama? Geriau iš karto suk prie reikalo, - piktai pasakiau.

Senis liūdnai į mane pažvelgė.

- Tavo motinai mirus iškrėčiau daug kvailysčių. Viena jų... tu turi seserį, Gideonai, - pasakė senis.

- Ką tu, ką tik pasakei? - piktai paklausiau.

- Tu turi seserį, Gideonai. Ir norėčiau, kad ją sugrąžintum į šeimą, kol dar esu gyvas.

-Ir tu tikiesi, kad aš imsiu ir darysiu, tai ko tu nori, - pašaipiai pasakiau. - Ji ne mano reikalas. Tu prisidirbai, tu ir galvok kaip viską išspręsti.

- Gideonai, suprask aš neištverčiau kelionės. Anita, toks tavo sesers vardas, nenori manęs net akyse matyti. Pamaniau, galbūt tau pavyks ją įkalbėti atvykti, - maldaujančiu balsu pasakė senis.

Smarkiai sukandau dantis.

- Kiek laiko praėjo, kol tu išdavei mamą? - paklausiau jo.

Senis tylėjo.

- Kiek? - griežtai paklausiau.

- Pusmetis, - tyliai pasakė senis. - Su Anitos motina...

- Nenoriu daugiau nieko žinoti, - griežtai pasakiau į pertraukdamas. - Aš apie tai pagalvosiu, - pasakiau.

Senis linktelėjo ir išėjo.

Likau vienas.

„Tu privalėsi ją pargabenti, Gideonai”, pasakė Algedas. „Jei nori palenkti Megę į savo pusę, turėsi sutikti su tėvo prašymu. Be to privalėsi pasiimti ir Megę, jei nenori, kad ji paliktų”. „Žinau”, tepasakiau.
-------------«»-----------------------------------------
Vakare peršnekėjau su seniu dėl Anitos. Norėjau, kad Megė bent kažkaip į mane atkreiptų dėmesį, todėl sutikau su senio prašymu. Norėjau jog Megė galvotų,  jog pasikeičiau ir nesu toks šaltas, kaip anksčiau. Tuo pačiu nusprendžiau, kad kartu keliaus ir Megė, jei nenoriu kad man grįžus jos nebūtų. Žinau, jog progai pasitaikius ji mane paliktų.

Išsiaiškinau, jog teks vykti į kažkokį mažą miestuką kalnuose, Deiveną. Nusigauti teks lėktuvu. Po to laukia ilga kelionė automobiliu.

Nusprendžiau neatidėlioti laiko ir išskristi po dviejų dienų. Per tiek laiko turėjau sukurti planą, kaip priversti Megę keliauti kartu. Šią žinią ruošiausi jai pasakyti vakare, per vakarienę.
-------------«»-----------------------------------------
Vakarieniavome tylėdami. Megė vėl mane ignoravo.

- Po dviejų dienų išskrendame į Deiveną, Mege, - pasakiau.

Megė tylėjo. Sugriežiau dantimis.

- Įsidėk šiltų rūbų, nes Deivene dabar žiema, - pasakiau. - Pasirodo aš turiu seserį. Senis paprašė, kad ją atgabenčiau prieš jam pakratant kojas.

Tikėjausi kokios nors kandžios Megės replikos, bet ji ir toliau tylėjo. Nejuokais supykau.

- Po velnių, Mege, atsakyk, - garsiai užrikau.

Megė ramiai padėjo įrankius į šalį, nušluostė lūpas servetėle ir pažvelgė į mane. Jos žvilgsnis buvo šaltas. Tada ramiai atsistojo ir nuėjo. Skubiai atsistojau ir puoliau jai iš paskos.

- Po velnių, Mege, nedrįsk man atsukti nugaros, - piktai pasakiau sugriebdamas ją už alkūnės.

Megė pasišlykštėjusi pažvelgė į mano ranką. Atleidau gniaužtus.

- Aš niekur su tavimi nevyksiu, Grėjau, - pasakė Megė šaltai.

- Nesiruošiu tavęs čia palikti vienos, Mege, - pasakiau. - Tu vyksi su manimi.

- Tuomet tau reikės mane surišti, jei tikiesi, jog keliausiu kartu su tavimi, -pasakė Megė nueidama.

Kreivai šyptelėjau.

- Nesijaudink, širdele, - pasakiau jau sau. - Tu tikrai vyksi kartu su manimi.
-------------«»-----------------------------------------
Po dviejų dienų.

- Nežinau ar sugebėsiu, alfa, - pasakė Matilda.

- Tau nereikia nieko daryti, Matilda. Tu tik paduosi Megei šį arbatos puodelį ir viskas, - ramiai pasakiau.

- Bet, alfa. Aš nežinau ar sugebėsiu, - protestavo Matilda.

- Matilda, paduok puodelį Megei ir viskas, - griežtai pasakiau.

Matilda linktelėjo.

Žinojau, kad Megė nenorės vykti kartu, todėl nusprendžiau į jos arbatą įpilti migdomųjų. Megės lagaminą mums prieš išvažiuojant sudės Matilda.

Po kelių minučių grįžo Matilda.

- Viskas, alfa, - pasakė ji.

- Puiku, - tepasakiau. - Eik sukrauti Megės lagaminą. Įdėk šiltų rūbų, nes ten kur vykstame žiema.

Matilda linktelėjo ir išėjo. Po dešimties minučių virtuvėje pasirodė Megė.

- Matilda, - pasakė ji. - Arbatos keistas skonis.

Šyptelėjau.

- Ar tu pa...- mane pamačiusi Megė nutilo.

Šaltai pažvelgė į mane ir nusisuko. Padėjo arbatos puodelį į kriauklę. Norėjo praeiti pro mane, kai staiga krito tiesiai man į glėbį. Sugavau.

- Kas per velniava, - pasakė Megė bandyma iš manęs išsivaduoti.

Megės judesiai tapo lėti. Migdomieji veikė. Pakėlusi į mane akis, ji piktai paklausė:

- Čia tavo darbas. Ko įpylei man į arbatą?

Švelniai perbraukiau jai per skruostą. Megė bandė atstumti mano ranką, bet bergždžiai. Apsunkęs jos kūnas suglebo mano rankose. Akys pamažu užsimerkė.

Paėmiau ją į glėbį ir nusinešiau į mašiną.

- Į oro uostą, Bertai, - pasakiau. - Kaip įmanoma greičiau.

Nusišypsojau. „Laukė įdomi kelionė”, pagalvojau.