Vienišas vilkas. ✔

Penkioliktas skyrius

Megė

Gulėjau lovoje. Spoksojau į lubas. Trečia valanda nakties. Niekaip negalėjau užmigti. Po susitikimo virtuvėje su Gideonu lindėjau savo kambaryje ir nekišau nosies lauk. Girdėjau, kaip jis išėjo apie pirmą valandą. Nuo tada ir negaliu užmigti.

Apsiverčiau ant kito šono. Atsidusau. Atsikėliau iš lovos ir patraukiau į virtuvę. Įsipyliau stiklinę šalto vandens. Gerdama išgirdau krebždesį. Padėjau stiklinę ant stalo ir atsisukau į garso šaltinį.

Tarpduryje stovėjo kažkieno siluetas. Į mane spoksojo dvi geltonos akys. Sustingau.

- Taigi, tu, Grėjaus antra pusė. Žmogus, - nusišaipė vyras. - Žinant Grėjų, tikėjausi kažko įspūdingiau. Bet tu tik žmogysta. Bus geriau jei nesipriešinsi ir keliausi kartu su manimi.

- Kas tu? - paklausiau išsigandusi.

Nepažįstamasis nusišypsojo.

- Tau geriau nežinoti, mergele. O dabar būk gerutė ir klausyk ką aš liepsiu. Nenorėčiau sužaloti tavo gražaus veidelio, - pasakė nepažįstamasis lėtai artėdamas prie manęs.

Jis buvo visai šalia manęs, kai atsigavau iš sąstingio ir puoliau bėgti, kiek įmanydama. Deja per vėlai. Jis pagriebė mane už plaukų ir tempė prie išėjimo. Klykiau, spardžiausi tol kol jis pakėlė mane nuo žemės ir liepė liautis. Pasinaudodama proga spyriau jam į skaudžiausią jo vietą. Vyriškumą.

- Kalė, - jis pasakė ir smarkiai mane pastūmė.

Griūdama užkliudžiau ant stalo stovėjusią vazą. Pažiro stiklai. Viena šukė susmigo man į šlaunį. Suklykiau iš skausmo.

- Atsiimsi tu maža kalę, - pasakė jis artėdamas vėl prie manęs.

Šliaužiau kiek įmanydama tolyn nuo jo. Veltui. Spyris į šoną ir skrieju į kitą virtuvęs pusę, galvą atsitrenkdama į spinteles. Skausmas visame kūne. Dejuodama iš skausmo pažvelgiau į savo užpuoliką. Šypsodamasis jis artėjo manęs link. „ Man galas”, mintyse pagalvojau, kai jis smarkiai užspaudė man gerklę.

- Man buvo liepta tave atgabenti gyvą, bet manau bus geriausia jei pasirūpinsiu tavim čia ir dabar, - pasakė vyras stipriau suspausdamas man gerklę.

Dusau. Jutau, kaip po truputį prarandu sąmonę. Turėjau, kaip nors ištrūkti iš jo gniaužtų. Šlaunyje užčiuopiau styrančią stiklo šukę. Daug negalvodama ištraukiau ją iš šlaunies ir smeigiau ją užpuolikui kur papuolė. Smeigiau vėl ir vėl, ir vėl. Nesustojau, tol kol vėl galėjau kvėpuoti.

Užpuolikas sugargaliavęs dar porą kartų krito negyvas. Sunkiai alsavau. Visa kruvina, permirkusi užpuoliko krauju klykiau.

- Mege? - kažkas paklausė.

Pakėliau galvą. Visas kruvinas tarpduryje stovėjo Gideonas.

- Mege, širdele, ar tau viskas gerai? - paklausė jis atskubėdamas prie manęs.

- Kraujas. Kiek daug kraujo, - pasakiau isterikuodama. - Jis nenusivalo, Gideonai.

- Šššš... Mege, ramiai, - ramino jis mane.

- Ne, ne, ne. Nuvalyk nuo manęs kraują, - klykiau, kaip pašėlusi. - Tuoj pat.

Po to atsijungiau.
---------------«»--------------------------------------- Tamsa. Girdėjau balsus. Veriantis skausmas visame kūne. Norėjau atsimerkti, bet kūnas protestavo. Akių vokai buvo sunkūs, skaudėjo visą kūną.

- Kaip po velniais jie sužinojo apie Megę, Bertai? -  griaudėjo Gideono balsas.

- Nežinau, al....