Vienišas vilkas. ✔

Dvidešimt trečias skyrius

Megė

„Draugėms" išėjus likome mudvi su Serena. Kalbėjomės apie valandą, kai tarpduryje pasirodė alfos. Iš karto prie mūsų patraukė Gideonas ir Andersonas. Jiems prisiartinus prie mūsų iš palengvėjimo nusišypsojau. „Pagaliau viskas baigėsi", pagalvojau. Gideonas atsakė šypsena.

- Mums jau laikas, Mege, - kreipėsi į mane Gideonas.

Linktelėjau. Atsistojau. Įsikabinau jam į parankę.

- Andersonai, - kreipėsi Gideonas į jį. - Dar susisieksime.

- Būtinai, - atsakė Andersonas. - Paskambinsiu .....

- Tau reikėtų geriau valdyti savo moterį, Grėjau, - pasakė kažkieno balsas pertraukdamas Andersoną.

Už mūsų stovėjo alfa Simonas ir alfa Kailas su savo lunomis. Širdis pradėjo greičiau plakti, suprakaitavo delnai. Pajutau, kaip įsitempė Gideonas. „O vargeli", pagalvojau. „Tik ne dabar".

- Ką turi omenyje? - paklausė Gideonas.

- Šita kalė...

- Žiūrėk, ką kalbi, - petraukė jį Gideonas. - Nenorėk, kad čia ir dabar netektum liežuvio.

Alfa Simonas tik išsišiepė. Pasirodo jie atėjo pasiaiškinti, dėl mano pasakytų žodžių jo lunai. Turėjau jos ir kitos lunos atsiprašyti, vien dėl to kad jas „įžeidžiau" pavadindama šunimis. Viskas pasiekė kritinę ribą, kai alfa Simonas man pagrasino. Gideonas iš jo pasišaipė. Alfa Simonas įsiūto ir puolė Gideoną. Mane saugojo Edmundas. Gideono smūgiai buvo negailestingi. Nuo kiekvieno jo smūgio krūptelėdavau. Visą sumaištį suvaldė pasirodęs alfa Tobijus. Išsiaiškinome kas ir kaip.

- Labai atsiprašau už nepatogumus. Tikiuosi jums viskas gerai? - paklausė mūsų alfa Tobijus.

Linktelėjau.

- Manau mums jau metas namo, Gideonai, - jam pasakiau.

Gideonas linktelėjo. Atsisveikine su alfa Andersonu ir luna Serena patraukėme link mašinos. Tik įsėdus į mašiną Gideonui pasakiau:

- Sakiau, kad man geriau nevažiuoti.

- Bet susitvarkei, Mege. Žinai, jog niekam neleisiu tavęs skriausti, širdele, - pasakė Gideonas.

„Tik kažkodėl tu mane skaudini", pagalvojau nusisukdama į langą. Jaučiausi išsunkta, pavargusi. „Kiek man dar reikės kentėti. Kaip man visa tai nusibodo".
---------------«»--------------------------------------- Namo grįžome tylėdami. Išlipus iš mašinos mus pasitiko Aleksas.

- Turime problemų, alfa, - pasakė jis.

- Kas atsitiko? - paklausė Gideonas.

- Pabėgo Žaklina.

- Edmundai, palydėk Megę į namą ir neišleisk jos iš akių, - pasakė Gideonas.- O jūs paskui mane.

Apėmė bloga nuojauta.

- Kas a...

- Mege, - pertraukė mane Gideonas. - Nieko neklausinėk ir tiesiog eik. Tuoj pat.

Paklusau. Patraukiau tiesiai į namus. Vos įžengus į namą neapleido jausmas, kad nutiks kažkas blogo. Balsas galvoje šnibždėjo būk atsargi. Dairiausi į visas puses.

- Kas atsitiko, Edmundai? - paklausiau jo įtampos kupinu balsu.

- Nežinau, luna.

- Žinai, Edmundai. Tik nenori sakyti, - pasakiau.