Vienišas vilkas. ✔

Dešimtas skyrius

Gideonas

Stipriai laikiau suėmęs Megę už rankos. Mergiotė buvo pasimetusi, nesuprato kas aplinkui vyksta. Turėjau jėga ją susitempti į priekį.

Ji stovėjo priešais mane įsitempusi, tvirtai suspaudusi lūpas. Įdaviau į rankas peilį.

- Ne, - Megė pasakė ištiesdama man peilį atgal.

Man turbūt tik pasigirdo. Mergiotė man pasakė, ne.

- Ne, - tvirtai pakartojo Megė.

Man niekas nesakys, ne. Juolab kažkokia žmonių mergiotė.

Lėtai pasilenkiau prie jos.

- Tu tai padarysi, Mege. Padarysi, nes nuo to priklausys ne tik tavo, bet ir tavo artimųjų gyvybės, - šaltai jai sakau.

Megė suprato, kad kalbėjau labai rimtai. Ji pažvelgė į savo šeimą, giliai įkvėpė ir kairės rankos delne padarė negilų įpjovimą.

Nieko nelaukiau ir įsipjoviau sau į delną. Sveika ranka paėmiau jos ranką ir uždėjau sau ant įpjauto delno.

Kūną užliejo šiluma. Jutau viską, ką jautė Megė. Baimė, pyktis, panika. Štai ką ji dabar jautė.

- Patrauk, - sako man Megė išsigandusi.- Patrauk, po velnių, delną.

Megė bandė ištraukti ranką, bet veltui. Laikiau ją tvirtai.

Jutau, kaip jai buvo sunku kvėpuoti. Susijungimas buvo beveik baigtas. Ant kairiojo riešo pamačiau ryškiai parašytą Megės vardą. Ji mano.

Megė pažiūrėjo į savo ranką. Pamačiusi savo mano vardą, mergiotė apalpo. Spėjau ją sugauti.

----------«»--------------------------------------------
Laikiau ją stipriai savo glėbyje. Žiūrėjau į jos nuostabų veidą. „Susiimk, Gideonai, mintyse sau pasakiau. Tik neiskysk, dėl kažkokios mergiotės. Ji tik žmogus". „Ji tavo sielos draugė,- pasakė Algedas. Prunkštelėjau. „Privalai su ja elgtis gražiai, Gideonai". „Tik nereikia dabar čia man skiesti, kad dėl jos turėčiau pasikeisti, Algedai. Ji tik žmogus. Aš jos šeimininkas. Megė priklauso man ir turės man paklusti geruoju arba bloguoju". Algedas nepatenkintas suurzgė. „Ji ne daiktas, Gideonai. Tu..". „Gana". Nutildžiau Algedą. „Dabar ne laikas ir nenoriu su tavim ginčytis dėl tokių nereikšmingų dalykų. Gana". Algedas nutilo.

Paguldžiau Megę mūsų lovoje. Švelniai nubraukiau plaukus jai nuo veido, nykščiu perbraukiau per lūpas. Virptelėjo Megės blakstienos. Pasilenkiau prie jos lūpų ir tyliai pasakiau:

- Tu mano, Mege. Mano.

Atsisėdau ant fotelio kambario gale. Stebėjau miegančią Megę. Kambarys prisipildė nuostabaus Megės kvapo. Giliai įkvėpiau ir suurzgiau iš malonumo.

Megė pabudo.

- Nuo šiol tai bus tavo ir mano kambarys, Mege, - sakau jai ramiai.

Lėtai pakilau nuo fotelio ir pajudėjau jos link. Megės akyse pamačiau paniką. Ji puolė iš lovos ir tiesiai prie durų. Jos buvo užrakintos. Suurzgiau. Atsistojau priešais ją.

- Niekur nepabėgsi, Mege, - sakau jai.- Tu mano.

Pasilenkiau prie jos kaklo. Giliai įkvėpiau jos aromato, kuris taip mane ir Algedą varė iš proto. Megė įsitempė ir sustingo.

- Mmm... tavo kvapas varo mane iš proto, Mege. Nuostabu.

Nesusilaikydamas lėtai pirštų galiukais paliečiau jos kaklą, skruostą. Pirštų pagalvėlėse pajutau šilumą, kūną nukrėtė šiurpas. Megė mane jaudino. Netgi labai. Seksualinė trauka tiesiog mane žudė, kaip norėjau paimti Megę čia ir dabar, bet susivaldžiau. Neleisiu valdomas kažkokios mergiotės. Nykščiu perbraukiau jai per lūpas, kurias taip norėjosi pabučiuoti. „Neskubėk, Gideonai. Neišsigąsdink, Megės, - mintyse man sako Algedas".

Pasišlykštėjusi Megė nustumia mano ranką. Stipriai sugriebiau jai už kaklo.

- Nedrįsk, - sako ji man.

- Tu mano, Mege,- sakau jai. - Ir galiu su tavim daryti ką noriu. Duosiu patarimą, širdele. Geriau klausyk manęs, jei nenori pakliūti į bėdą.

- Tu net neįsivaizduoji, kaip aš tavęs nekenčiu, Gideonai, - sako ji man.

Algedas suinkštė iš liūdesio.

- Geriau jau mane užmuštum, nei aš būčiau su tavim. Tu tikras subingalvis, jei tikiesi jog...

- Tylėk! - garsiai surikau ir trenkiau kumščiu į duris. - Mege, nebandyk mano kantrybės, kitaip labai pasigailėsi, - perspėju ją.

- Labiau gailėtis ir neįmanoma. Juk susidėjau su tavim.

Mano kantrybė trūko.

-Aš tave perspėjau, širdele. Nepaklausei. Dabar gali kaltinti tik save.

Smarkiai paėmiau Megę už rankos ir tempiau link duobių. Mergiotė supras, kad su manin geriau nejuokauti. Ji privalės man paklusti.

Supratusi, jog tempiuosi Megę prie duobių, ji ėmė priešintis. Bet veltui. „Gideonai, nedaryk to, - sako man Algedas". „Ji privalo suprasti kas čia šeimininkas". „Nebūtina jos įkalinti duobėje, Gideonai. Ji to neištvers. Prašau, Gideonai, nedaryk to. Ji tavo sielos dalis. Nagi, Gideonai, - maldavo Algedas". Nutildžiau jį.

Sustojome prie vienos iš duobių.

- Jei gražiai paprašysi, širdele, vakarą galėsi leisti namuose, o ne šaltoje duobėje, - sakau jai ramiai braukdamas pirštu per skruostą.

Pajutau, kai Megė įsiuto. Spjovė man į veidą.

- Tau turbūt galvoj negerai, jei manai, jog vakarą mieliau leisčiau su tavim. Jau geriau šalta duobė nei tu, šunsnuki, - sako man Megė.

Kvaila, užsispyrusi mergiotė. Idiotė, kartojau sau mintyse.

Smarkiai atlapojau grotas ir šveičiau ją į duobę.

- Tebūnie tavo valia, Megen pažiūrėsim ką sakysi po dviejų, trijų dienų, širdele. Maldausi, kad tave išleisčiau.

Megė tik nusišypsojo.

- Nesulauksi, Grėjau, - sako ji man užtikrintai.

Žvelgiu į ją. Megė parodė vidurinį pirštą. Nusišypsojau. Bus malonu tave palaužti, širdele, - pagalvojau.

Apsisukau ir palikau Megę vieną.
----------«»--------------------------------------------

Naktį kilo smarki audra. „Turi ją ištraukti iš duobės, Gideonai, - sako man Algedas". „Ne. Mergiotė pati pasirinko. Dabar tegul atsako už savo nevykusį pasirinkimą". „Ji neištvers, Gideonai. Tu privalai jai padėti, - maldavo Algedas". „Ne, ji turi suprasti, kad geriau su manimi nejuokauti. Ne, ne ir ne". Algedas suinkštė.

Giliai įkvėpiau. Kažkuri, mano dalis norėjo Megę ištraukti iš duobės, smarkiai priglausti ir pasakyti, kad viskas bus gerai. Bet greitai ją jausmą nutildžiau. Nebūsiu minkštaširdis, dėl nieko. Dėl nieko.