Vienišas vilkas. ✔

Trisdešimt antras skyrius

Gideonas

Veriantis Megės klyksmas. Mačiau ir jutau, jei jos neapsaugosiu, Megė mirs. Puoliau iš savo vietos prie Megės. Į pagalbą atėjo Algedas. Virtau dideliu, juodu vilku. Algedas aštriais nagais įsikabino į Megės sėdynę uždengdamas ją savo kūnu.

Staigiai kritome žemyn. Lėktuvas lūžo per pusę. Jutau, kaip į kūną smigo lėktuvo nuolaužos, medžių šakos skaudžiai braižė Algedą. Skausmą jutau ir aš.

Smūgis buvo toks stiprus, kad nubloškė mane nuo Megės. Mačiau, kaip Megė smarkiai susitrenkė galvą ir prarado sąmonę. Nuo smūgio nuskriejau porą metrų tolyn. Pakėlęs galvą pamačiau, kaip iš Megės blauzdos styrojo įsmigusi lėktuvo skeveldra.

Skausmingai atvirtau į žmogų. Skaudėjo visą kūną. Turėjau žaizdų, bet jos pradėjo gyti.

Puoliau prie Megės. „Po galais, ką daryti?”, paklausiau Algedo. „Turi sustabdyti kraujavimą iš galvos ir tada imtis skeveldros, kol neįsimetė, kokia infekcija”, pasakė Algedas. „Bandyk rasti vaistinėlę. Ten turėtų būti visko, ko tau prireiks”, paliepė Algedas. Kaip įmanydamas greičiau puoliau ieškoti vaistinėlės. Tui pačiu patikrinau ir kitus. Stiuardesė ir vienas iš pilotų jau buvo mirę. Antrasis pilotas dar kvėpavo, bet neilgam. Kūnas buvo nusietas šukėmis ir giliai susmigę į kūną. Mirė netrukus.

Radęs vaistinėlę puoliau atgal pas Megę. „Paskubėk”, paliepė man Algedas. „Artėja audra”. Pakėliau akis į dangų. Tolumoje kaupėsi juodi audros debesys. Pirmiausia ėmiausi Megės galvos. Dezinfekavau žaizdą ir uždėjau tvarstį. Su blauzda teko pavargti, bet šiaip ne taip ją susiuvau.
„Kas dabar?”, paklausiau Algedo. „Negalime čia likti. Neturėsime, kur pasislėpti nuo audros, o ir Megė neištvertų. Rizikuojam ir einam ieškoti pastogės”, pasakė Algedas. Ilgai nesvarsčiau ir sutikau rizikuoti. „Geriau jau mirsiu bandydamas, nei nieko nedarydamas”, pasakiau Algedui. Algedas sutiko. „Susirink būtiniausius daiktus ir judam”, pasakė Algedas.

Netoliese radau savo kuprinę. Ją iškraustęs sudėjau savo ir Megės svarbiausius daiktus. Megę įsupau į apklotus, kad nesušaltų ir leidomės į nežinią.
-----------------«»------------------------------------- Nežinau, kiek laiko ėjome, bet mums pasisekė. Radau mažą trobelę.

Paguldžiau Megę į lovą. Užkūriau židinį ir nuėjau patikrinti, kaip Megė. Ji karščiavo. „Po velnių, tikiuosi neįsinetė jokia infekcija į žaizdą”,  pasakiau Algedui tikrindamas Megės žaizdą. Žaizda buvo paraudusi, bet švari. Lengviau atsidusau.

Uždėjau šaltą kompresą Megei ant kaktos. Daugiau nieko negalėjau padaryti ir tai varė mane į neviltį. Už lango siautė audra. „Štai ir nuplaukė mano patangos grįžti prie lėktuvo ir paieškoti racijos”, pasakiau Algedui.

- Po velnių, - garsiai užrikau iš nevilties.

Naktis buvo įtempta. Megė karščiavo, dejavo. Karštis tai nuslūgdavo, tai pakildavo.  Pažiūrėjau į ją. Karštis buvo nuslūgęs. Nuėmiau kompresą.

- Nagi, širdele, tik nepalik manęs čia vieno, - pasakiau tyliai Megei, nubraukdamas plaukų sruogą jai nuo veido.

Nesudėjau bluosto. Stebėjau Megę. Tik paryčiais galėjau lengviau atsikvėpti. Megė, jau kuris laikas nekarščiavo.

Atsisėdau ant kėdės. Trumpam užsimerkiau pailsindamas akis. Išgirdęs krebždesį sklindantį iš Megės pusės staigiai atsimerkiau. Megė bandė keltis.

- Atsargiai, Mege, - įspėjau ją artėdamas link jos. - Nejudėk. Tu labai sužeista. Leisk tau padėsiu.

Padėjau Megei atsisėsti lovoje. Mudu daug nekalbėjome. Aptarėme nepavydėtiną dabartinę mūsų situaciją ir viskas. Megė nebuvo linkusi kalbėti ir pilnai ją supratau.

Kol Megė ilsėjosi ėmiausi ruošos. Iškrausčiau skrynią, dežės ir pažiūrėjau, ką galima būtų panaudoti. Viena dežė buvo pilna konservų. „Bent jau tiek gerai, kad turėsime maisto”, pasakiau Algedui. „Nors ir maistas ne iš geriausių, bet tiks”. Algedas sutiko.

Vakarieniavome tylėdami. Mačiau, kaip sumautai jautėsi Megė. Nuolatos masažuodavo smilkinius, veidą perkreipdavo skausmo grimasa.

- Galbūt radai, kokių tablečių nuo galvos skausmo? - paklausė ji manęs jau gulėdama lovoje.

- Deja. Radau tik binto, - pasakiau. - Ar labai skaudą galvą?

Iš skausmo Megė numykė. To užteko, kad suprasčiau jos atsakymą.

- Štai, užsidėk. Galbūt padės, - pasakiau paduodamas šaltą kompresą.

- Ačiū, - Megė atsakė.

Megė užsimerkė. Lengviau kvėpavo. Užmigo. Įsitaisiau kėdėje prie židinio ir vėl ją stebėjau.

Megė miego neramiai. Blaškėsi. Priėjau pažiūrėti, kaip ji. Delnu paliečiau jos kaktą. Megė buvo šalta. Mačiau, kaip ji kaleno dantimis iš šalčio.

- Mege, - švelniai purtydamas už peties bandžiau ją pakelti. - Mege pabusk.

- Kas? - pramerkusi akis paklausė ji.

- Tu visa šalta,- pasakiau vėl patikrindamas jos kaktą.

Kakta buvo šalta. Megė suėmė mano ranką ir jos nepaleido.

- Mmm... tu toks šiltas, - pasakė ji smarkiau suimdama mano ranką ir nepaleisdama.

Nusišypsojau. Buvo malonu jausti Megės prisilietimą.

- Žinai, mūsų (vilkatų) kūno temperatūra, kur kas aukštesnė, nei paprasto žmogaus, Mege, - šypsodamasis pasakiau.

Megė linktelėjo. Įdėmiu žvilgsniu pažiūrėjusi į mane, Megė pasislinko į kitą lovos pusę ir nuklojusi anklodę pasakė:

- Pirmyn, - plodama į tuščią vietą šalia jos pasakė Megė. - Dabar tu man puikiai pasitarnausi, Grėjau.

Kad ir koks patrauklus buvo Megės pasiūlymas, bet turėsiu atsisakyti. Vėliau ji to gailėsis.

- Nagi, - paragino mane Megė. - Pirmyn, Grėjau. Man šalta ir nenorėčiau pavirsti į leduką.

„ Nagi, judinkis. Matai, kad jai šalta”, pasakė Algedas. „Nežinau ar tai gera mintis, Algedai”, pasakiau. „Pirmyn. Tai gali būti tavo paskutinė viltis, Gideonai”, pasakė Algedas. „Na, taip”.

Neryžtingai pajudėjau. Nusiaviau batus, marškinius ir atsiguliau šalia Megės. Apsikabinau ją ir prisitraukiau šalia. Megė padėjo galvą man ant krūtinės. Patenkintas Algedas suurzgė. Nusišypsojau ir aš. Buvo malonu jausti Megę šalia.  Toks jausmas, kad taip turėtų būti visuomet. Deja realybė buvo kitokia.

- Kaip manai ar jie jau pradėjo mūsų ieškoti? - mieguistu balsu paklausė Megė.

Tylėjau. Švelniai pirštų galais slydau Megės plaukais.

- Tavęs jie tikrai ieško, Mege. O manęs... - su kartėliu balse pasakiau. -Manęs turbūt niekas ir nepasigestų, jei ne tu, Mege.

Patylėjusi Megė atsakė, kad jei būčiau kitoks, ne toks žiaurus, žmonės į mane kitaip žiūrėtų. Ir Megė buvo teisi. Po Megės užpuolimo supratau, kad turiu pasikeisti. Privalau, jei noriu, kad Megė liktų šalia, bet buvo jau per vėlu. Grįžus mane Megė paliks. Jeigu dar sugrįšime.

- Aš tau duosiu metus laiko, Gideonai. Metai laiko tau pasikeisti. Įrodyti, kad galu būti kitoks ir aš pasiliksiu su tavimi, - pasakė Megė. - Bet jei nepasikeisi, paliksiu tave visiems laikams.

Sumirksėjau iš nuostabos. Megė man duoda metus laiko. Metai laiko man įrodyti, kad aš galiu būti kitoks.

- Tikiuosi nesigailėsiy savo žodžių, - pasakė Megė nusisukdama nuo manęs.

Švelniai Megę apkabinau. Priglaudžiau prie savo krūtinės ir švelniai pasakiau:

- Ačiū, kad manimi tiki, Mege. Ačiū tau.

„Turėsi labai pasistengti, jos nenuvilti, Gideonai”, pasakė Algedas. „Žinau, Algedai, žinau.”

„ Ir visgi gyvenimas nuostabus”, pagalvojau stipriau apkabindamas Megę ir priglausdamas arčiau savęs.