Vienišas vilkas. ✔

Epilogas

Megė žiūrėjo pro langą į tyliai krentančias snaiges ir šypsojosi. Švelniai glostė didėjantį savo pilvą. Pagaliau Megė turėjo savo šeimą, kurios taip labai troško.

Gideonas, ji ir mažasis, kurį ji nešiojo po širdimi.  Staiga ją apkabino kažkieno stiprios rankos. Megė prisiglaudė prie Gideono ir giliai atsiduso.

- Tavo veidelis tiesiog švyti iš laimės, širdele, - tyliai sušnibždėjo Gideonas, palengva lūpomis liesdamas jos kaklą.

Kilstelėjusi ranką Megė jam paglostė skruostą.

- Aš laiminga, Gideonai, - atsakė ji. - Aš turiu šeimą, turiu tave. Tai ko gi dar man norėti?

Švelniai suėmęs jos rankas, Gideonas pabučiavo jos delnus.

- Tu esi mano gyvenimo prasmė, Mege, - pasakė Gideonas švelniai pabučiuodamas ją į lūpas.
-----------------«»-------------------------------------
Megė juto, kaip ją apleidžia jėgos.

- Nagi, Mege, dar kartelį, - pasakė daktaras. - Stumk!

Megė sudejavo iš skausmo. „Medžiu, Dieve, kad tik mano vaikui būtų viskas gerai”, mintyse meldė Megė. Sukaupusi paskutines savo jėgas, klykdama iš skausmo Megė sumtelėjo paskutinį kartą.

Pasigirdo vaiko klyksmas užtvindęs visą palatą.

- Mergaitė, - pasakė seselė.

Megė nusišypsojo.

- Greičiau. Paruoškite operacinę. Megė netenka daug kraujo.

Staiga Megei daugiau nebeskaudėjo. Ji nieko nejuto ir negirdėjo. Paskutinį kartą pažvelgė į savo nuostabią dukrelę ir užsimerkė. Apgaubė tamsa.

„Viską mačiau iš šono,” pradėjo Megė. „Jutau, kaip mano siela atsiskyrė nuo kūno. Buvau virš jo ir viską mačiau. Mačiau, kaip daktarai stengėsi mane išgelbėti. Mačiau, visas jų dedamas pastangas išgelbėti mano gyvybę. Mačiau, kiek daug kraujo netekau. Mačiau viską. Deja, kartais viskas būna ne taip, kaip mes norime.”

„Mačiau ir koks sugniuždytas buvo Gideonas. Už viską pasaulyje dabar norėčiau jį apkabinti, su juo atsisveikinti. Pasakyti, kad viskas bus gerai. Bet taip nebus. Skausmas liks širdyje amžiams”.

Megė švelniai palietė Gideono skruostą. Deja jis nieko nepajuto.

„Būk stiprus, Gideonai. Būks stiprus dėl mūsų mažylės”, pasakė Megė jam. „Saugok ir mylėk ją. Taip kaip mylėjai mane”. Megė pabučiavo jį į skruostą.

- Mege... - pakėlęs galvą ir paliesdamas skruostą pasakė Gideonas.

Megė jam nusišypsojo paskutinį kartą ir pasakė:

- Aš tave myliu, Gideonai Grėjau. Ne tik šiame, bet ir kitame pasaulyje. Tau leidžiama būti laimingam, mano meile.

Dar kartelį švelniai paliesdama jam skruostą ir nusišypsodama, Megė žengė į šviesą. Šviesa, kuri buvo kito gyvenimo pradžia.
-----------------«»------------------------------------- Po dešimties metų

- Mere, ar jau pasiruošei į mokyklą? - nugriaudėjo galingas Gideono balsas per visą namą.

- Aš tuoj, - sušuko balsas iš viršaus.

- Mes pavėluosim, Mere.

- Ateinu.

Stovėdamas laiptų apačioje Gideonas išvydo mažają Merę. Ji buvo tikra mamos kopija. Panaši ne tik išvaizda, bet ir tokia pat užsispyrusi, tvirta, švelni.

Gideonui labai trūko Megės. Bet jis buvo dėkingas jai už Merę. Merė užpildė tą didžiulę skylę atsiradusią po Megės mirties.

Pirmieji metai jam buvo sunkus. Jis net nenorėjo pažvelgti į šią mažąją pabaisą, kuri atėmė jo gyvenimo meilę. Bet viskas pasikeitė vieną vakarą, kai supykusi Matilda jam į rankas įdavė Merę ir liepė ja pasirūpinti. Mergaitė nebijojo jo. Atsidūrusi jo glėbyje ji tik išsišiepė savo bedante šypsena ir juokėsi. Tą minutę Gideonas suprato, kad vėl nuo tamsos jį galėjo išgelbėti tik Merę. Ir jis pasidavė.

Merė tapo jo gyvenimo ašimi.

- Tai pakviesi panelę Makinli į pasimatymą, tėti? - sėdėdama automobilyje paklausė Merė.

Gideonas pavartė akis. Merė dar labiau išsišiepė.

- Ji pametusi dėl tavęs galvą, - pridūrė ji.

- Mere, - įspėjo ją tėvas.

Merė sukikeno.

- Tikrai, - pasakė ji. - Tik tave išvydus ji iš karto nušvinta, tėti.

Gideonas tik nusijuokė.

- Kas čia dabar? - paklausė jis. - Užsiimi piršlybomis.

- Galbūt. Aš tik manau, kad jau tau būtų pats laikas susirasti draugę, tėti. Per ilgai tu vienišas, - pasakė Merė.

Gideonas nusijuokė.

- Aš turiu tave, Mere. Dagiau man nieko nereikia.

Kartais Gideonui ateidavo mintis, jog reikėtų moters jo gyvenime, bet tuomet prisimindavo Megę. Ir suprasdavo, kad tai ką jai jautė, nebejaus daugiau niekam kitam. Megė buvo ir tebėra jo gyvenimo siela. Buvo ir visados bus.

Paleisdamas Merę prie mokyklos durų, Gideonas suprato, koks jis velniškai laimgas turėdamas tokią nuostabią dukterį. „Ačiū tau, Mege. Ačiū tau už viską”, pasakė jis tyliai.

Ir vienišas vilkas nuvažiavo tolyn į gyvenimą.