Vienišas vilkas. ✔

Trisdešimtas skyrius

Gideonas

Stebėjau Megę. Ji po truputį budo. „Tikiuosi ši kelionė duos naudos. Tikiuosi po šios kelionės bent jau sutarsime geriau”, pamaniau.

Megei pabudus kalba pakrypo apie mūsų santykius. Aš net gi Megei prisipažinau, kad ją myliu, bet Megė nesiklausė. Ji tiesiog manimi netikėjo. „Tai ne meilė, o tik idėja, kurios aš laikausi įsikabinės”, pasakė Megė. Tokiais žodžiais įskaudindama mane ir Algedą.

- Aš pavargau kentėti, Gideonai, - pasakė Megė pavargusiu balsu. - Aš pavargau ir daugiau taip nebegaliu.

Tai puikiai matėsi iš jos akių. „Bus geriau jei ją paleisi, Gideonai”, pasakė Algedas. „Bet aš to nenoriu”, pasakiau. „Žinau, kad nenori Gideonai, bet jai to reikia. Ji nelaiminga. Ar nematai kokia ji sugniuždyta, Gideonai?”. „Aš galiu viską pakeisti”, pasakiau. Algedas atsiduso. „Nepakeisi to kas jau įvyko, Gideonai”, pasakė Algedas. „Megė nusipelnė būti laiminga. Žinau, kad nenori jos paleisti, Gideonai, bet jeigu ją iš tikrųjų myli, paleisi”. Tylėjau.

Žvelgiau į Megės liūdną veidą. Nenorėjau jos paleisti, bet Algedas buvo teisus. Ji nusipelno būti laiminga. Per mane Megė patyrė daug skausmo. Galiausiai per mane ji vos nežuvo.

Apsisprendžiau.

- Aš tau leisiu išvykti, Mege, - pasakiau jai. - Grįžus į slėnį aš tau leisiu išvykti.

Megė linktelėjo.

- Ačiū, - ji tepasakė ir nusisuko į langą.

Širdis byrėjo į šipulius.
-------------«»----------------------------------------- Į susitikimą su Anita ėjau vienas. Netrukdžiau Megės savo reikalais. Susitikome mažoje užeigoje.

- Anita? - paklausiau merginos sėdėjusios prie galinio staliuko.

Mergina linktelėjo. Prisėdau priešais. Anita, kaip du vandens lašai buvo panaši į senį. Juodi, tankūs plaukai, didelės, migdolinės akys, apgamas virš lūpos. Tikra senio dukra.

„Tik elgis draugiškai”, įspėjo mane Algedas. „Žinau”, pasakiau.

- Taigi. Tu mano brolis, - pasakė Anita nutraukdama nejaukią tylą.

Nusišypsojau.

- Pasirodo taip, - pasakiau.

- Tu nepanašus į jį, - pasakė Anita.

Kreivai šyptelėjau.

- Turiu jo nuotrauką. Mama parodė, - pasakė ji.

- Aš labiau panašus į motiną, - pasakiau.

Anita linktelėjo.

- Jis serga, Anita, - pasakiau. - Senis nori su tavimi susitikti.

- Žinau, - tyliai pasakė ji. - Mama sakė. Ji kartais jam paskambina.

Linktelėjau. Ilgai nekalbėjome, nes Anita turėjo dirbti. Sutarėme susitikti ryt ir daugiau pasišnekėti.

Vakarą praleidau savo kambaryje. Vienas.
-------------«»----------------------------------------- Su Anita susitikome toje pačioje užkandinėje. Šį kartą daug kalbėjomes apie ją, vėliau ji ėmėsi klausinėti manęs.

Sužinojau, kad Anita yra studentė. Studijuoja pirmame kurse, dailę. Mokosi labai gerai ir gauna stipendiją. Vasaros metu dirba vietinėje užkadinėje padavėja. Kalbėdama apie šeimą Anita nušvito. Ypač švelniai kalbėjo apie Bilą. Supratau, kad jis Anitai ir atstoja tėvą, kuriuo niekada nebus senis.

- Dabar tavo eilė, - pasakė ji man.

Šyptelėjau.

- Ne daug ką galiu pasakyti apie save, - pradėjau. - Motinai mirus senis išspyrė mane iš klano. Dabar grįžau ir užėmiau jo vietą.

Anita nepatenkinta papūtė lūpas. Nusijuokiau.

- Mano istorija labai neįdomi, - pasakiau ir gūžtelėjau pečiais.

- Ne. Man atrodo, kaip tik turėtum ką papasakoti, - pasakė Anita nusišypsodama.

- Galbūt, - pasakiau mirktelėdamas jai akį.

- Ar klanas turi luną? - staiga ji manęs paklausė.

Linktelėjau.

- Kokia ji? - paklausė Anita.

- Megė nuistabi, - pasakiau švelniai. - Ji stipri, ryžtinga, užsispyrusi. Tiesą sakant mudu kartu atvykome.

- Tai kodėl jos čia dabar nėra? - nustebusi paklausė Anita.

Atsidusau.

- Mūsų santykiai dabar gana įtempti, - pasakiau.

Anita įdėmiai į mane pažiūrėjo.

- Ar tu ją myli, Gideonai? - paklausė ji.

Nusišypsojau.

- Tai žinoma, kad aš ją myliu, Anita, - pasakiau.

Anita patenkinta mano atsakymu linktelėjo.

Su Anita kalba ėjosi sklandžiai. Mes puikiai vienas kitą supratome. O ir Algedui ji patiko.

Atsisveikinome vėlai vakare. Sutarėme ryt susitikti. Anita pasiryžo skristi kartu.

Lėtai patraukiau į savo kambarį. Sustojau ties Megės kambario duris. Norėjau įsiveržti į jos kambarį ir pasakyti, kad manęs nepaliktų, bet buvo jau per vėlu. Kad ir kaip nenorėjau paleisti Megės, bet privalėjau. Ji nusipelnė geresnio gyvenimo. Ji to verta.
-------------«»-----------------------------------------
Rytas.

Naktį niekaip neužmigau. Galvoje suskosi vaizdiniai apie Megę. Prisiminiau, kaip pirmą kartą susitikome. Kiek tada savyje ji turėjo ugnies. Kaip manęs nebijodama skėlė man antausį ir jai buvo nei motais, jog lengvai galėjau ją sužeisti. Ji buvo nesustabdoma, įžūli ir drąsi.

Vėliau ugnies jos akyse nebeliko. Liko tik šaltis ir abejingumas. Padėtį pablogino pasirodžiusi Žaklina. Tada galutinai praradau Megę. Šito amžinai gailėsiuosi.

Pasibeldžiau į Megės kambario duris.

- Prašom, - ji pasakė.

- Jau laikas, Mege, - pasakiau užėjęs vidun.

Megė linktelėjo. Paėmiau jos lagaminą ir nuėjome į mašiną.

Važiavome tylėdami. Anita mus pasitiko aikštelėje. Visgi, Anita apsigalvojo ir su mumis nevyko. Jai senis buvo svetimas. Čia ji turi savo šeimą. Susitarėme susiskambinti.

Lėktuve tvyrojo slogi atmosfera. Abudu su Mege tylėjome.

Lėktuvas kartas nuo karto staigiai sudrebėdavo. Kažkas buvo ne taip.

Tylą nutraukė pasirodžiusi stiuardesė.

- Prašome prisisegti saugos diržus, - pranešė ji.

- Kas dedasi? - paklausiau.

- Audra, pone.

Lėktuvas staigiai kryptelėjo į dešinę. Pažvelgiau į Megę. Ji buvo išsigandusi.

- Viskas bus gerai, Mege, - švelniai jai pasakiau. - Žiūrėk į mane. Sukoncentruok visą savo dėmesį į mane.

Megė padarė kas liepta. Prikaustė savo žvilgsnį į mane.

Staiga lėktuvas pakrypo į dešinę ir staigiai smigo į apačią.

Megės klyksmą nusinešė lūžtančio lėktuvo garsai.
================================ Mieli skaitytojai,

Didelis AČIŪ, kad skaitote mano kūrybą. Labai džiaugiuosi, kad atsirado skatinančių ir mėgstančių žmonių šią istoriją.❤

Turiu pranešti, kad išvarau porai savaičių paatostogauti, tad naujų skyrių nebus. Bet prižadu grįžus įkelsiu net 2 naujus skyrius.😎💪😁 

Didelis AČIŪ skaitantiems mano rašlevą ir siunčiu po 😘😘😘.