Vienišas vilkas. ✔

Antras skyrius

Gideonas

Bėgau, kaip įmanydamas greičiau. Vis pirmyn ir pirmyn. Nesidairydamas atgal. Triukšmas, žmonių šurmulys, smarvė, betoniniai pastatai viskas liko už manęs. Slėnį pasiekti turėjau jau vakar vakare, bet bare sutikta raudonplaukė viską sujaukė.

Beveik po 10 metų grįžtu į savo klaną, užimti tėvo vietos. Su seniu susitarėm, jog būdamas 29 - erių užimsiu jo vietą ir tapsiu mūsų klano alfa. Viskas buvo paprasta. Sugrįžti ir pasiimti tai, kas teisėtai priklausė man.

Slėnį pasiekiau vakare. Ceremonijos metu. Atsirėmiau į medžio kamieną ir visus stebėjau. Susirinkusieji įdėmiai klausėsi senio kalbos. Po to pasirinkimas ir apsikeitimas krauju. Visų veidai buvo akmeniai. Akys užkliuvo už rudų plaukų kupetos. Mergina stovėjo tiesiai, įsitempusi ir sulaikiusi kvapą. Mergiotė pasuko galvą ir žvilgtelėjo į mano pusę. Tada ir viskas įvyko. Kūną užliejo karštis, širdis rodėsi iššoks iš krūtinės nuo per greito tuksėjimo, manyje tūnantis vilkas garsiai sustaugė. Ant kairiojo riešo atsirado vardas - Megė. Žvilgtelėjau į ranką, į mergiotę ir supratau, kad ji mano partnerė visam laikui, gimininga siela. Vilkatų tarpe tai pasitaikydavo itin retai. Nusikeikiau. Mergiotė buvo žmogus.

----------«»------------------------------------------

Bandžiau prasibrauti pro susirinkusius žmones ir pasiekti mergiotę. Buvau jau bepačiumpąs mergiotę už rankos, kai kažkieno sunki ranka suspaudė man petį.

-Gideonai.

Senis. Atsisukau ir pažvelgiau į tėvą. Nuo paskutinio susitikimo senis atrodė kitaip. Gilus randas, einantis skersai viso veido. Nagų žymės ant kaklo. Senis atrodė pavargęs ir sužalotas.

- Eime. Reikia pasikalbėti,- pasakė senis.

Nusekiau iš paskos. Senis ėjo priekyje. Pasiekėme namus. Masyvios, ąžuolinės durys, akmenimis grįstas kelias. Gėlių darželiai, supynės. Tai viskas ką prisiminiau iš vaikystės. Bet ir to neliko. Mirus motinai šilumos neliko. Liko tik šaltis ir neapykanta.

Pasiekėme senio kabinetą. Įsitaisiau ant odinio fotelio. Senis atsisėdo priešais.

- Reikalai labai prasti,- pradėjo senis.- Sulaužyta sutartis su medžiotojais ir „Šiaurės Kranto" vilkatais. Po žmogaus sudraskymo mūsų slėnyje, medžiotojai pradėjo spęsti spąstus miške ir medžioti mūsiškius. Ne gana to, jie pagrąsino sumedžioti mus iki paskutinio vilkato, jei neatiduosim to, kuris sudraskė žmogų. Su „Šiaurės Kranto" vilkatais reikalai iš viso prasti. Kovos dėl teritorijų ir valdžios. Jie nori užimti mano vietą. Štai kaip gavau randą ant veido,- braukdamas išilgai veido sako senis.

- Viskas paprasta,- sakau aš.- Medžiotojams atiduodam tą, kuris sudraskė žmogų. Juk taisykles žinai, arba mirtis, arba ištrėmimas, priklausomai ką prisidirbo. O dėl šiauriečių, viską galiu lengvai sutvarkyti. Atsakysim smurtu.

Senis visuomet buvo minkštaširdis ir visų pasigailėdavo. Man perimant klaną, to nebus. Tėvas tai puikiai žinojo.

- Negalim taip lengvai atiduoti vieno iš saviškių. Be to taip padaręs užsitrauktum jų neapykantą. O su šiauriečiais reikia susitarti gražiuoju.

- To nebus. Man valdant visi turės suprast, kad už padarytas klaidas reikės atsakyti žiauriai. O aš ir nesistengsiu, kad jie mane mėgtų. Aš vadas ir jie manęs klausys.

Senis sunkiai atsiduso.

- Ir iš kur pas tave tiek žiaurumo, Gideonai?- klausia senis.

Aš šypteliu.

- Tą minutę, kai pasakei man dingti iš namų, seni. Tada ir viskas pasikeitė.