Vienišas vilkas. ✔

Dvidešimt septintas skyrius

Megė

Lėtai išlipau iš lovos. Nuo per ilgo gulėjimo buvo sustingęs visas kūnas.

- Bus geriau jei gulėsite lovoje, luna, - pasakė tarpduryje pasirodžiusi seselė.

Nekreipiau į ją dėmesio. Lėtai stojausi ir nuėjau į tualetą. Atsistojau priešais veidrodį. Į mane žvelgė dvi labai pavargusios akys. Randas einantis išilgai veido suteikė šaltumo ir griežtumo. Švelniai, pirštų galiukais perbraukiau per randą.

- Ar jums viskas gerai, luna? - paklausė seselė anapus durų.

- Taip, - atsakiau. - Tik noriu pabūti viena.

Seselė subruzdėjo už durų ir išėjo. Likau viena.

- Kiek skausmo dar kęsi, Mege? - pati savęs paklausiau garsiai. - Kiek dar kentėsi?

Supratau, kad turėjau, ne turėjau, o privalėjau kažko imtis, kad pagaliau pasibaigtų visos mano kančios. Puikiai žinojau ką privalėjau daryti.
--------------«»---------------------------------------- Į pavakarę užsuko Džeinė.

- Kaip tu? - paklausė ji manęs.

- Kaip matai, - pasakiau parodydama visus savo randus.

Džeinė prarado amą.

- Man taip gaila, Mege, - pasakė Džeinė.

Gūžtelėjau pečiais.

- Kaip laikaisi tu, Džeine? - paklausiau jos bandydama išvegti kalbos apie mane.

Džeinė nusišypsojo ir paglostė savo didėjantį pilvuką.

- Puikiai. Tik nenuorama neduoda mamytei pamiegoti, - juokdamasi pasakė Džeinė.

Nusišypsojau.

- Kaip Aleksas? - paklausiau.

Džeinė sunkiai atsiduso.

- Jo jau seniai nebėra mano gyvenime, Mege. Paskutinis lašas buvo, kai užuot saugojęs Žakliną rūsyje, jis buvo pas Eleną, Mege. Tai jo kaltė, kad tau taip nutiko. Jis kaltas dėl to, kad vos išgyvenai, Mege, - įsikarščiavusi pasakė Džeinė.

Nežinau kodėl, bet nepuoliau ginčytis su Džeine dėl Alekso. Tiesiog nemačiau prasmės veltui aušinti burnos. Atsitiko, kas atsitiko ir nieko daugiau čia nepakeisi.

- Kur jis dabar? - paklausiau.

- Jis ir Elena buvo uždaryti į duobes. Alfos įskaymas, - pasakė Džeinė.

Tos nelemtos duobės...

- Geriau papasakok, ką nors linksmesnio, Džeine, - paprašiau.

Džeinė supratingai linktelėjo.

- Galiu pranešti džiugią naujieną. Neseniai buvau pas daktarą ir pranešė, kad gims mergaitė, Mege, - šypsodamasi paskė Džeinė.

- Nuostabu, Džeine.

Staiga pajutau, kaip įsitempė visas kūnas.

- Ar tau viskas gerai? - susirūpinusi paklausė Džeinė.

- Nežinau, - pasakiau. - Kažkas ne taip.

Kūnas buvo pasiruošęs šokti iš lovos ir bėgti. Bėgti, bet nežinau nuo ko, kol nepasirodė jis. Jam įžengus į palatą mudvi su Džeine nutilome.

- Alfa, - Džeinė pasakė linktelėdama.

Smarkiai suspaudžiau kumščius. Žvilgsnį įsmeigiau į savo stipriai suspaustas rankas. Nenorėjau matyti jo akyse. Tik ne dabar.