Vienišas vilkas. ✔

Šešioliktas skyrius

Gideonas

Pasimatymui viskas buvo suderinta. Visus reikalus palikau Bertui ir liepiau skambinti tik itin svarbiais reikalais.

Neskubėdamas palindau po dušu. Apsirengiau švariais rūbais ir nusileidau į apačią laukti Megės. Patogiai įsitaisiu krėsle ir stebėjau laiptais besileidžiančią Megę. Megė atrodė nuostabiai. Juoda, aptempta suknelė atvirais pečiais išryškino puikų Megės kūną. Taip ir norėjosi ją paliesti, švelniai perbraukti per plaukus ir įsisiurbti į jos nuostabias lūpas.

Pamačiusi mane Megė nusišypsojo ir artėjo link manęs viliojančiai siūbuodama klubais. „Velniava. Šiandien ypač bus sunku jai atsispirti”, pats sau pasakiau.

- Eime? - švelniai paklausė Megė.

Linktelėjau.

---------------«»--------------------------------------- Vakarieniavome „La Pergal'e”. Kol laukėme vakarienės kalbėjome su Mege įvairiomis temomis. Norėjome vienas kitą labiau pažinti. Sužinojau, kad Megė mėgsta mėtų arbatą ir nemėgsta kavos, dėl savo šeimos padėtų galvą, tą jau nuo pradžių žinojau. Ateinantys metai jai paskutiniai mokykloje ir tikisi patekti į Breno universitetą, mėgsta dainuoti, piešti akvarele, kai jai liūdna, kepti keksiukus, nors kaip ir pati prisipažino amžinai juos sudegina, bet vis dar tikisi, kad kada nors pasiseks. Mėgstamiausia spalva mėlyna, mėgstamiausia gėlė ramunė ir dar kiti maži dalykai, kuriuos sužinojau apie Megę. Tie maži dalykai dar labiau mus suartino.

Visą vakarą mudu negalėjome vienas nuo kito atitraukti akių. Pirmą kartą gyvenime jaučiausi ramus ir laimingas. Laimingas, kad turiu Megę.

- Turiu pasakyti, kad šiandien atrodai pritrenkiamai, Mege, - pasakiau dusliu balsu.

Megė kryptelėjo galvą į šoną ir kilstelėjo antakius.

- Nejaugi? - paklausė.

- O, taip, širdele. Tu šiandien stulbinanti.

Megė nusišypsojo.

- Kas tu ir ką padarei visuomet mėgstančiam nurodinėti, piktam ir surūgusiam Gideonui? - juokais paklausė Megė.

Nusišypsojau.

- Šį vakarą to tipo nėra, Mege. Tik ne šį vakarą.

Megė nusišypsojo.

Žvelgiau į Megę, į jos nuostabų veidą, raudonas, putlias lūpas, šilkinius plaukus, žėrinčias akis ir supratau, kaip ją myliu.

Palinkau link jos. Megė neatsitraukė. Švelniai nykščiu perbraukiau jai per skruostą, lūpas. Žiūrėjau tiesiai jai į akis. Jose nesimatė baimės ar pasišlykštėjimo, kai susitikome pirmą kartą.

- Pabučiuok mane, - pasakė tyliai Megė.

Man antrą kartą kartoti nereikėjo. Švelniai prigludau prie Megės lūpų. Megė šiek tiek pravėrė lūpas įsileisdama mane vidun. Susitikus mūsų liežuviams pajutau, kaip Megės kūnų nuvilnijo malonumo banga. Megė tvirčiau įsikabino į mane. Kūnu nuvilnijo šiurpuliukai keliantys malonumo bangą. Norėjau čia ir dabar nuplėšti nuo Megės suknelę ir ją patvarkyti, bet susivaldžiau ir atsitraukiau.

Abu buvone uždusę. Megės skruostai buvo išraudę, sunkiai kilnojosi krūtinė, akys patamsėjusios iš aistros. „Velniop”, pasakiau pats sau.

- Sąskaitą, - šūktelėjau padavėjau nenuleisdamas akių nuo Megės.

Numečiau pluoštą šlamančių ant stalo, čiupau Megę už rankos ir nešdinomės lauk. Pasukę už kampo prispaudžiau Megę prie sienos ir vėl įsisiurbiau jai į lūpas. Megė atsakė dar   aistringiau. Rankomis slydau jos kūnu. Megė prisispaudė dar labiau ir pasitrynė į mane, sukeldama malonumo bangą. Sudejavau iš malonumo. Pajutau, kaip iš kelnių nori išsiveržti mano draugužis. Pajutusi mano susijaudinimą Megė sudejavo ir atsitraukė.

- Važiuojam namo, - pasakė Megė dusliu balsu.

Kitą minutę mudu jau sėdim mašinoje ir aš lekiu namo, kaip išprotėjęs. Kelionė namo ilgai neužtruko.

Vos išlipus iš mašino prasiveria namo durys ir iš jų išlekia raudonplaukė. Šoka ant manęs ir įsisiurbia man į lūpas. Nieko nelaukęs nuo savęs nustumiu Žakliną. Atsisuku į mašinoje sėdinčią Megę ir iš jos žvilgsnio supratau, kad vėl susimoviau. Megė buvo bejausmė.

- Velnias, - garsiai pasakiau ir perbraukiau sau per veidą.

Megė išlipo iš mašinos.

- Ar mūsų nesupažindinsi? - šaltai paklausė.

- Taip, meiluti, supažindink mus, - pasakė Žaklina įsikabindama man į ranką.

- Velnias. Mege, tai ne tai, ką tu galvoji, - pasakiau jai.

Vėl tas pasišlykštėjimo kupinas Megės žvilgsnis.

- Aš Žaklina, - prisistatė raudonplaukė Megei. - Būsima šio klano luna.

Megė iš nuostabos kilstelėjo antakius.

- Nejaugi? - paklausė.

- Taip, - atsakė Žaklina. - Mudu su meilučiu buvom susitarę, kad...

- Nutilk, Žalkina, - grėsmingas pasakiau.

Žaklina šyptelėjo.

- Mudu buvom susitarę, kad Gideonui tapus alfa, aš tapsiu jo luna. Ar ne taip, meiluti? - pasakė Žaklina braukdama man pirštu per krūtinę.

- Man jau gana, - tepasakė Megė ir patraukė namo link.

- Mege, - pasakiau pasitraukęs nuo Žaklinos ir pačiupęs Megę už rankos atsukau į save.

- Paleisk mane, - šaltai ji pasakė. - Aš maniau, kad tarp mūsų gali kas nors išeiti, bet pasirodo labai klydau. Man gana. Eik velniop, Gideonai Grėjau, - pasakė Megį ištraukdama ranką.

Stebėjau, kaip ji išeina. Ką tik mačiau, kaip viską sumoviau. Ir vėl.
---------------«»---------------------------------------
- Ką po velnių čia veiki, Žaklina? - paklausiau piktai pildamasis romo į stiklinę.

- Kaip tai ką. Pats žadėjai, kad padarysi mane luna, Gideonai. Atvykau, kad ištesėtum savo pažadą, meiluti.

- Sakiau, kad su tavim susisieksiu, Žaklina.

- Nusprendžiau nelaukti kol tu paskambinsi, Gideonai. Be to aš tavęs pasiilgau, mažuti, - pasakė Žaklina braukdama man per krūtinę.

- Pasitrauk, Žaklina. Nenorėčiau dabar tavęs sužeisti, - piktai pasakiau.

Žaklina atsitraukė ir įdėmiai mane nužvelgė.

- Tu pasikeitei, Gideonai. Viskas dėl tos rudaplaukės? - paklausė.

Piktai į ją pažvelgiau.

- Tu man daug skolingas, Gideonai, - pasakė Žaklina. - Prisimk.

- Žinau, Žaklina, žinau. Bet ne viskas taip paprasta. Megė šio klano luna, - pasakiau ir parodžiau jos vardą ant savo rankos.

Žaklina tepasakė:

- Sutvarkyk tai, Gideonai.

Įklimpau į tikrą šūdą.