Vienišas vilkas. ✔

Dvidešimtas skyrius

Gideonas

Greičio pėdalą spaudžiau iki dugno. Nekreipiau dėmesio į kitų mašinų signalizavimą ar žmonių šūksnius. Lėkiau, kaip įmanoma greičiau namo. Buvau įsiutęs. Viduje kunkuliavo toks pyktis, kad rodos tuoj sprogsiu. „Mege, tu už tai atsiimsi”, mintyse pagalvojau. „Tik vėl nepradėk, Gideonai”, pasakė Algedas. Suurzgiau.
-------------«»-----------------------------------------
Rūsyje buvome tryse. Aš, Edmundas ir jis. Smūgiavau tol kol jis prarado sąmonę. Leonas. Toks priešais mane sėdinčio vyro vardas. Vaikinas atsidūrė čia, nes atsisakė vykdyti mano nurodymus. Leonas turėjo atsikratyti Žaklinos. Nes per Žakliną pablogėjo mano santykiai su Mege, nes per ją Megė leido laiką su medžiotoju. Dėl visko kalta buvo Žaklina. Nenorėjau pats terliotis rankų su Žaklina, todėl liepiau Leonui jos atsikratyti visiems laikams. Leonas atsisakė, todėl dabar jis čia. Pririštas prie kėdės ir kenčiantis. Išliejau visą savo sukauptą pyktį ant vargšo Leono.

- Ji jau grįžta, alfa, - pranešė man Edmundas.

- Atvesk ją čia, - paliepiau.

Netrukus jie pasirodė. Pamačiusi tokį vaizdą Megę sustingo. Mačiau kokia ji buvo išsigandusi. Smogiau Leonui dar kartą. Į veidą. Pasirodė kraujas. Akies krašteliu mačiau, kaip Megė krūptelėjo ir žengė žingsnį atgal. „ Tai tik pradžia”, pagalvojau. „Nereikia, Gideonai. Tik ne...”, norėjo kažką pasakyti Algedas, bet jį nutildžiau. „Gana. Megė turi žinoti savo vietą”, pasakiau jam. Algedas dar bandė prieštarauti, bet jį užčiaupiau.

- O štai ir tu, Mege, - kreipiausi į ją nusišluostydamas kraują nuo rankų.

Megė atsitraukė. Atsitrenkė į Edmundą.

- Ar žinai, kas būna, kai kas nors manęs neklauso, Mege? - paklausiau jos žiūrėdamas jai akis.

Megė tylėjo. Šyptelėjau.

- Nagi atsakyk, Mege, - paraginau ją.

Paėmiau į rankas lenktą peiliuką. Pavarčiau jį rankose. Priėjau prie Leono ir atsisukau į Megę.

- Aš tuoj tau pademonstruosiu, kas būna, kai manęs neklauso, širdele, - pasakiau Megei švelniu balsu.

Žvelgdamas į Megę smeigiau Leonui į šoną. Pasirodė kraujas. Megė aiktelėjo užsidengdama burną rankomis.

- Edmundai sutvarkyk jį, - paliepiau jam.

Lėtai atėjau prie Megės. Sustojau. Giliai įkvėpiau. Užuodžiau, kokia išsigandusi buvo Megė. Šyptelėjau. Kruvinu nykščiu perbraukiau jai per skruostą ir grėsmingai pasakiau:

- Tebūnie tau tai pamoka, Mege. Visur ir visada tu turi man paklusti, širdele. Nes kitą kartą jo vietoje atsidursi tu, - pasakiau nueidamas.
------------«»------------------------------------------
Palindau po dušu nusiprausti kraują. Girdėjau, kaip Megė grįžo į savo kambarį.

Išėjęs iš dušo radau lovoje gulinčią Žakliną.

- Nešdinkis lauk, Žaklina. Aš nenusiteikęs, - pasakiau.

- Tu visada nenusiteikęs paišdykauti, Gideonai, - pasiskundė Žaklina.

Suurzgiau. Žaklina atsiduso.

- Man atsibodo laukti, Gideonai. Mano kantrybė negeležinė. Kada tapsiu luna? - paklausė manęs Žaklina.

Buvau jai žadėjęs lunos titulą, bet... Geriausias ir papraščiausias būdas tiesiog jos atsikratyti. Kadangi Leonas nesugebėjo, teks pačiam teptis rankas.

- Gideonai? - paklausė susirūpinusiu balsu Žaklina.

Iš mano žvilgsnio ji suprato, kad luna ji nebus. Jos laukia didžiuliai nemalonumai.