Megė
Klyksmas.
Mano klyksmą nusinešė lūžtančio lėktuvo garsai.
Sakoma, jog tau prieš mirštant visuomet priešais akis prabėga visas gyvenimas, deja man to nebuvo. Regėjau tik, kaip smengu žemyn ir tada prarandu sąmonę.
-------------«»----------------------------------------- Skausmas.Neapsakomas skausmas visame kūne. Ten kažkur, giliai viduje jutau, kaip mane badytų šimtai mažų adatėlių, kurios smigdavo vis giliau ir giliau. Bandžiau kovoti su skausmu, bet.... velniškai viską skaudėjo.
Pamažu bandžiau atmerkti akis. Pro akių kampučius mačiau sklindančią šviesą. Atsimerkiau. Bandžiau keltis, bet kūną nudiegė aštrus skausmas. Sudejavau.
- Atsargiai, Mege, - įspėjo mane Gideonas visai šalia. - Daug nejudėk. Tu labai sužeista. Leisk aš tau padėsiu.
Linktelėjau. Suėmęs švelniai už rankų Gideonas padėjo man atsisėsti.
- Kurs mes? - paklausiau jo apsidairydama aplinkui.
- Nežinau, - pasakė Gideonas pavargusiu balsu. - Net nenumanau, kur mes, Mege. Nukritome kažkur kalnuose.
- Ar dar kas nors išgyveno? - tyliai paklausiau Gideono.
Gideonas liūdnai pažvelgė į mane. Atsakymo ir nereikėjo. Viską išskaičiau iš jo akių.
- Kaip mes čia atsidūrėme? - paklausiau nukreipdama žvilgsnį į trobelę.
Buvome mažoje, medinėje trobelėjen viduryje stovėjo stalas ir keletą kėdžių. Prie sienos mažas židinys, keli seni kilimai. Kampe skrynia, porą dėžių ir lentynos nukrautos įvairiais daiktais. Lova. Durys, kurios spėju vedė į vonią. Bent jau to labai tikėjausi.
- Aš tave čia atnešiau, Mege, - pasakė Gideonas. - Jei būtume likę katastrofos vietoje, tu nebūtum ten ištvėrusi. Todėl surizikavau ir Algedo dėka radau šią medinę trobelę, - pasakė jis mostelėdamas ranka aplink.
Linktelėjau. Norėjau ranka paliesti skaudančią galvą, kai Gideonas mane sustabdė švelniai paimdamas už rankos.
- Geriau neleisk žaizdos, Mege. Neseniai ten užsidėjo krešulys, kuris ir sulaiko kraują, - ramiai jis pasakė.
Nuo skausmo suraukiau antakius.
- Kaip, po galais, aš išgyvenau? - sumišusi jo paklausiau.
Gideonas gūžtelėjo pečiais.
- Mūsų kritimą šiek tiek paminkštino medžiai, be to skridome ne taip jau ir aukštai.
- Nejaugi? - įtariai jo paklausiau.
„Kažkaip jau neįtikėtinai visa tai skamba”, pagalvojau.
Gideonas tik dar kartelį gūžtelėjo pečiais. Daugiau jo nekamantinėjau.
- Kiek laiko buvau be sąmonės? - paklausiau jo nukreipdama kalbą.
- Maždaug dieną, Megę, - pasakė jis.
- Kaip manai, ar ilgam čia įstrigome?
- Nežinau, Mege, - pasakė Gideonas rankomis perbraukdamas sau veidą. - Norėjau jau šiandien grįžti prie lėktuvo ir pasižūrėti, galbūt būtų galima su kuo nors susisiekti per radiją. Žinoma, jeigu tik radiją bus sveika, bet planus teko atidėti. Lauke dabar siaučia audra, - pasakė Gideonas sunkiai atsistodamas nuo lovos ir eidamas link židinio.
Atkreipiau dėmesį, kad Gideonas šlubavo.
- Ar tu sunkiai sužeistas? - paklausiau jo.
- Tai tik sumušimai, Mege ir nieko daugiau. Palyginus su tavimi, aš sveikas.
YOU ARE READING
Vienišas vilkas. ✔
WerewolfViena iš svarbiausių klano taisyklių - visuomet paklusti alfai. Nesvarbu, tu to nori ar ne. Niekada neprieštarauti, niekada neklausinėti kas ir kaip. Tiesiog besąlygiškai jam paklusti. Ne išimtis buvo ir mano šeima.