Vienišas vilkas. ✔

Dvidešimt antras skyrius

Gideonas

Laikrodis rodė lygiai septintą. Stovėjau laiptų apačioje ir stebėjau besileidžiančią Megę. Kaip visada Megė atrodė įspūdingai. Suknelė puikiai pabrėžė jos nuostabų kūną. Maža iškirptė ties krūtine žadino mano fantaziją. Taip ir įsivaizduoju, kaip lėtai prie jos prieinu. Megė man seksualiai nusišypsotų. Tada ji priglustų man prie krūtinės ir dusliu balsu pasakytų „Aš noriu tavęs, Gideonai”. Netrukus ji jau gulėtų po manim ir dulkinčiau ją iki sąmonės netekimo. Susierzinau. Nužvelgiau Megę.

- Kas? - paklausė ji nusileidusi.

- Nieko, - pasakiau piktokai. - Eime.
------------------«»------------------------------------ Važiavome tylėdami. Įvažiavus į alfos Tobijaus valdas mus pasitiko apsauga. Patikrino ir įleido.

- Alfos Tobijaus lunos vardas Gabriela, - įspėjau ją. - Pirmiausia susirinksime salėje, po to jūs, lunos, liksite vienos.

- Supratau, - Megė tepasakė.

Atsisukau ir pažvelgiau į ją. Megė buvo įsitempusi. Sėdėjo per ne lyg tiesiai, rankos padėtis ant kelių sugniaužtos į kumščius.

- Nesijaudink aš būsiu šalia, Mege, - pasakiau. - Po to su tavimi liks Edmundas.

Megė tik linktelėjo. „Šūdas”, pagalvojau. „Galbūt ir nereikėjo jos čia vežtis”. „ O ką aš tau sakiau”, priekaištaudamas pasakė Algedas.

Norėdamas nuraminti Megę, pasiūliau jai savo ranką. Megė tvirtai į ją įsikibo. Prie durų mus pasitiko Tobijus.

- Alfa Gideonai, luna Mege. Smagu jog jūs galėjote atvykti, - pasakė Tobijus. - Sekite paskui mane.

Įžengėme į susirinkimo salę. Visų žvilgsniai susmigo į mus. Be Megės buvo dar viena luna žmogus - Serena. Alfos Andersono žmona. Apsidairiau ir juos susiradau. Su Megė patraukėme prie jų.

- Andersonai, - kreipiausi į jį.

- Gideonai, - atsakė jis paspausdamas man ranką.

- Noriu jus supažindinti su Mege. Mege, tai alfa Andersonas ir luna Serena. Alfa Andersonai ir luna Serena, čia mano klano luna Megė, - pasakiau.

- Malonu susipažinti, - jie pasakė.

- Man tai pat, - atsakė Megė.

- Kokia padėtis? - paklausiau alfos.

Andersonas sunkiai atsiduso.

- Kaip visada alfos Simonas ir Kailas jau spėjo sukelti problemų keliems kitiems, bet viską pavyko išspręsti taikiai, - pasakė alfa.

Pamenu senio surinktose bylose apie šio regiono alfas, skaičiau, kad abu alfos Simonas ir Kailas tikri bėdų sukėlėjai. Abu nekenčia žmonių. Abu karštakošiai. O jų lunos irgi ne ką geresnės. Skaičiau, kad Simonas vieno susitikimo metu užpuolė kito alfos luną, nes ji buvusi žmogus ir nesileido jo bauginama. Prisiskaičiau daug visko. Tad nieko keisto.

Šyptelėjau.

- Tad nieko naujo, - pasakiau. - Ko dar trūksta?

- Poros alfų, bet jei jau pakeliui, - pasakė alfa.

Linktelėjau.

- Kaip reikalai su medžiotojais? - paklausiau.

- Šiaip ne taip su jais susitarėm. Sudarėm paliaubas, tik nežinau ar ilgam.

Linktelėjau. Pasirodė alfa Tobijus.

- Alfos prašome paskui mane, - pranešė jis. - Lunas prašau pasilikti čia.