Vienišas vilkas. ✔

Šeštas skyrius

Gideonas

Po teritorijos aprodymo ėmiausi reikalo su šiauriečiais. Pasiėmęs stipriausius klano kovotojus nutariau aplankyti kaimynus. Aleksas rodė kelią.

- Jų alfa, Parkeris, prieš porą savaičių bandė pasiveržti mūsų teritoją prie Kovaro įlankos, - pasakoja Aleksas - bet spėjom laiku sureaguoti ir užkirsti tam kelią. Dabar jie taikosi į Žvejų įlanką.

- Kokių ėmėtės priemonių tam užkirsti? - paklausiau.

- Alfa liepė vieniems nebudėti, todėl paskyrė daugiau sergėtojų prie įlankos.

- Ir viskas? - nustebęs paklausiau. - Kaip atsakomieji veiksmai. Ar braunatės į jų teritoriją, karts nuo karto užpuolinėjat juos.

- Ne, mes to nesiimame. Alfa vis dar bando susitarti gražiuoju, o mums jei įmanoma išvengti bet kokio smurto, - sako Aleksas.

- Tada nenuostabu, kodėl jus taip dažnai aplanko šiauriečiai. Į žiaurumą reikia atsakyti žiaurumu.

Mačiai, kaip jie susižvalgė.

- Mes jau vietoje, - pranešė Aleksas.

-  Pasiruoškit, - perspėjau vyrus.

Ėjau pirmas, kaip ir priklauso klano alfai. Vos tik įžengus į šiauriečių teritoriją kelią pastojo trys vilkatai.

- Čia ne jūsų teritorija. Pasitraukit, kol galit, - perspėja jie.

Aš tik nusišypsojau.

- Pakviesk savo alfa, - liepiau jiems.

Tie tik susižvalgė ir nusijuokė.

- Nemanau, kad mes tavęs klausysim, šunie. Keliaukit atgal į savo teritoriją kol galit.

Suurzgiau. Lėtai pajudėjau prie vieno iš jų.

- Paklausyk manęs, suski, greičiau kviesk savo alfą, kol nepasidariau iš tavęs kojų kilimėlio.

Mačiau, kaip jis įsiuto. Nieko nelaukiau. Smūgis jam į nosį. Pasipylė kraujas. Čiupau jam už gerklės ir smarkiai suspaudžiau.

- Kviesk alfą, - pasakiau įsakmiu tonu.

Kitu du šiauriečiai jau buvo pasiruošę pulti, bet maniškiai žengė į priekį. To užteko, kad jie atsitrauktų.

- Alfa tuoj bus čia, - pranešė jis.

Mes vilkatai net ir nebūdami vilko formoje galime su saviškiais bendrauti mintimis. Tai iš ties praverčia.

Ilgai šiauriečių alfos nereikėjo laukti. Iš medžių išniro tamsus, žemo ūgio vyras. Nors iš pirmo žvilgsnio vyras neatrodė įspūdingai, bet niekada negalima suklysti vertinant priešininką. Alfa žengė į priekį. Už jo šiauriečiai. Jū buvo daugiau nei mūsų. Velniava.

- Aš, alfa Parkeris. Kas tu toks jog drįsai įsibrauti į mano teritoriją?

- Aš, alfa Gideonas Grėjus ir atėjau suvesti sąskaitų.

- Tu? - klausia jis pašaipiai. - Geriau, grįžk į savo teritoriją, vaike ir pranešk savo tėvui, kad kalbėsiu su juo, o ne su vaiku.

Taip, alfa Parkeris buvo mano tėvo metų. Taip, jis senesnis už mane daug metų. Bet jis labai suklydo pavadindamas mane vaiku. Senis labai suklydo.

- Ką gi, matau jog nesupratai manęs, senuk. Tada pasakysiu viską labai lėtai, kad suprastum, - nusišaipiau aš.

Parkerio veidas išraudo. Supyko seniokas.

- Jūsiškiai negaus mano teritorijos, - lėtai jam sakau. - Tad geriau bus jei susitarsim gražiuoju. Nenorėčiau čia sugrįžti antrą kartą ir išspardyti tau subinės prieš visus taviškius, senuk.

Nusišypsojau jam. Senis pasiuto.

- Kam laukti. Viską sutvarkom čia ir dabar, - sako senis.

Pasigirsta lūžtančių kaulų garsas. Vilkų kauksmas.

Parkeris puolė pirmas. Senis taikėsi įkasti man į gerklę. Nepavyko. Spėjau išsisukti. Akie krašteliu mačiau, jog maniškiai laikosi. Kol kas. Parkeris tuo pasinaudojo. Pajutau aštrų skausmą kairiajame petyje. Garsiai suriaumojau. Kadangi su seniu pasikalbėt nepavyko, teks griebtis žiaurumo.

Puoliau senį. Nepasigailėjau jo. Kliuvo ir pačiam, bet net nemaniau jam nusileisti. Suleidau jam dantis į petį, ranką, šoną. Padariau gilias žaizdas ant viso senio kūno. Pasinaudojau proga ir suleidau dantis jam į gerklę. Sukandau ir nepaleidau. Senio kraujas varvėjo mano nasruose. Senis suinkštė. Praleimėjimo garsas. Šiauriečiai nustojo kovoti. Atvirtau į žmogų. Pasilenkiau prie gulinčio senio.

- Bandžiau susitarti gražiuoju, seni. Tai bus įspėjimas jums ateityje. Kad daugiau nematyčiau nei vieno šiauriečio mano teritorijoje. Nenorėčiau čia sugrįžti antrą kartą ir viską užbaigti.

Atsitiesiau.

- Keliaujam, - sakau saviškiam.

Daugelis jų buvo sužeisti. Ir labai sužeisti. Ligoninė buvo mūsų tikslas.
----------«»--------------------------------------------
Sėdejau ant lovos palatoje, kai gydytoja mane apžiūrėjo. Palatoje buvome penkiese. Aš, mano senis ir jo saugotojai. Kalbėjom apie šiauriečius, kai užuodžiau nuostabų kvapą. Saldus aromatas nuvilnijo mano kūnu sukeldamas malonumo bangas.

Į palatą įsiveržė mergiotė. Megė. Ji patraukė tiesiai prie manęs.

- Tu! - sušuko ji. - Ar bent supranti ką padarei, šunsnuki! - šaukė ji.

Mergiotė stovėjo priešais mane. Galėjau iš arti ją apžiūrėti. Tamsių plaukų kupeta laisvai krito ant pečių. Akys. Mergiotės akys buvo dviejų skirtingu spalvų. Žalia ir pilka. Gražu. Akys įrėmintos ilgų, tankų blakstienų, riesta nosytė, rausvos putlios lūpos. Neaukšta, man iki smakro. Smulkaus, bet tvirto kūno sudėjimo. Neblogai. Mergiotė iš ties atrodė neblogai.

Bertas, vienas senio sergėtojų, bandė ją nuraminti. Mano vilkas sukaukė, kai Bertas ją palietė.

- Paleisk ją, Bertai, - šaltai pasakiau.

Mergiotė drąsiai stovėjo prieš mane. Pagirtina. Mūsų akys buvo vienam lygmenyje.

- Tu, dar ne klano alfa, - sako ji man šaltai.

Megė buvo įsiutusi. Įsiūtusi, nes per mane sužeistas jos brolis, Aleksas. Pripažinsiu mergiotė kieta. Ne daugelis išdrįsta stoti prieš mane ir dar man grasinti. Pagirtina.

- Pirmyn, širdele. Jeigu tik sugebėsi, - sakau nubraukdamas jai užkritusią plaukų sruoga nuo skruosto.

Pajuntu jos šilumą. Dilgčioja pirštų pagalvėlės. Mergiotė atšliejo. Mačiau kokia jį buvo įpykusi. Kitą minutę ji man užvožė per veidą. Nustebau ir tuo pačiu pasiutau. Megė buvo parblokšta ant žemės.

- Bertai, pastatyk ją ant kojų, - pasakiau šaltai.

Bertas pakelia ją nuo žemės. Lėtai atsistoju nuo lovos ir artėju link jos. Pakeliu jos smakrą. Į mane žvelgia akys pilnos nusivylimo, įtūžio, skausmo.

- Duosiu patarimą, - lėtai jai sakau. - Niekada nesirink tokio priešininko, kurio neįveiktum, - sakau.

Mergiotė ilgai žvelgia į mane.

- Kas tu per žmogus, kad statai kitus į pavojų? - klausia ji. - Tu ne toks alfa, kurio reikia klanui. Tu visiems jiems atneši tik bėdų.

Mergiotė išsilaisvina iš Berto gniaužtų. Prieš išeidama lėtai atsisuka į mane.

- Tu tik didelis, piktas šuo nevertas būti klano vadu.

Mergiotė išeina.

Nusišypsojau. Ką gi, ryt bus smagu, kai per ceremoniją Megę paskelbsiu savo. Mergiotei tai labai nepatiks. Bus iš ties smagu ją sutramdyti.