Vienišas vilkas. ✔

Devintas skyrius

Megė

Viskas vyko lyg pro rūką. Buvau tokia apdujusi, kad nesupratau, kaip Gideonas nusitempė mane į priekį. Kaip tvirtai jis laikė mane savo gniaužtuose.

Nemačiau susirūpinusių tėvų veidų.  Buvau tarsi kaip nesava. Atsigavau tik tada, kai į rankas buvo įduotas peilis. Pasižiūrėjau į peilį, į Gideoną ir vėl į peilį.

Nieko negalvodama ištiesiau peilį atgal Gideonui ir tvirtai pasakiau:

- Ne.

Žvelgiau tiesiai jam į akis. Šį kartą nesileisiu jo įbauginama. Juk nuo to priklausys mano ateitis. Po velnių, nenoriu visą gyvenimą praleisti su žmogumi, kurio nemyliu.

- Ne,- dar kartą tvirtai pakartojau.

Gideono veidas tapo šaltas. Mėlynos akys patamsėjo, šaltas ir grėsmingas žvilgsnis. Jis lėtai palenkė galvą prie manęs. Jutau jo sunkų alsavimą prie ausies.

- Tu tai padarysi, Mege. Padarysi, nes nuo to priklausys ne tik tavo, bet ir tavo artimųjų gyvybės, širdele, - sako jis man šaltai.

Žvelgiau į jį. Jis pirmas mano sutiktas žmogus, kurio taip nekenčiu. Nekenčiu jo visa širdimi.

Pažvelgiau į tėvus, Džeinę. Supratau, kad kitos išeities nėra.

Giliai įkvėpiau. Dešine ranka stipriai suspaudžiau šaltą peilio rankeną. Rankos drebėjo. Ilgai negalvodama kairės rankos delne padariau negilų įbrėžimą. Pasirodė kraujas. Užsimerkiau.

Viskas. Viskas buvo baigta.

Atsimerkiau. Gideonas paėmė iš manęs peilį. Staigiai brūkštelėjo sau per delną. Sveika ranka jis prilaikė mano kairę. Gideonas lėtai uždėjo savo delną ant manojo.

Manyje tarsi įvyko sprogimas. Viduje kunkuliavo emocijos, savo mintyse girdėjau Gideoną. Aš to visai nenorėjau.

- Patrauk, - sakau jam išsigandusi. - Patrauk, po velnių ranką, - rėkiau.

Smarkiai traukiau ranką iš Gideono gniaužtų, bet jis nepaleido.  Kūną užliejo karštis, norėjosi išsinerti iš odos. Nepakeliamas karštis, ūžesys ausyse. Pasidarė sunku kvėpuoti.

Staiga viskas pasibaigė. Gideonas patraukė ranką. Ant jo kairiojo riešo panačiau savo vardą. Jo vardas buvo ant mano kairės rankos.

Sujungti visam gyvenimui.
-----------«»-------------------------------------------
Kas dėjosi po ceremonijos, nežinau. Tą minutę, kai pamačiau jo vardą sau ant rankos, apalpau. Tik pajutau, kaip mane sugauna stiprios Gideono rankos. Po to aklina tamsa.

Atsibudau. Pramerkiau akis. Buvau ne savo kambaryje.

- Nuo šiol tai bus tavo ir mano kambarys, Mege, - pasigirsta Gideono balsas iš kampo.

Pasisuku į jį. Gideonas lėtai pakyla nuo fotelio, pajuda manęs link.

Instinktyviai puoliau iš lovos prie durų. Turiu ištrūkti iš čia, pagalvojau. Durys buvo užrakintos. Pasigirdo urzgimas. Garsiai nuryjau seiles. Atsisukau. Gideonas stovėjo priešais mane.

- Niekur nepabėgsi, Mege, - sako jis man. - Tu mano.

Gideonas pasilenkė prie manęs. Pajutau, kaip jis lūpomis palietė mano kaklo duobutę ir giliai įkvėpė. Sustingau.

- Mmmm.... Tavo kvapas varo mane iš proto, Mege. Nuostabu.

Gideonas lėtai pakėlė galvą. Žvelgė tiesiai į mane. Jutau, kaip jo pirštai keliauja mano kaklu, skruostu. Jis nykščiu perbraukė man per lūpas. Pasišlykštėjusi nustūmiau jo ranką nuo savęs. Gideonas supyko. Jis stirpiai pagriebė mane už kaklo.

- Nedrįsk, - sakau jam.

- Tu mano, Mege, - sako jis man. - Ir galiu su tavim daryti ką panorėjęs. Duosiu patarimą, širdele. Geriau paklusk man, jei nenori pakliūti į bėdą.

- Tu net neįsivaizduoji, kaip aš tavęs nekenčiu, Gideonai, - sakau jam. - Geriau jau mane pribaik čia ir dabar, nes jei manai, jog tau paklusiu, tuomet labai klysti. Negi manai, kad aš mielai būčiau su tavimi savo noru, jeigu nebūtum manęs privertęs, Gideonai? Klysti, šunsnuki, jeigu....

- Tylėk! - suriko Gideonas ir trenkė kumščiu į duris. - Mege, nebandyk mano kantrybės, kitaip labai pasigailėsi.

- Labiau gailėtis jau neįmanoma. Juk susidėjau su tavimi.

Gideono akys patamsėjo. Jis buvo įsiutęs.

- Aš tave perspėjau, širdele. Nepaklausei. Dabar gali kaltinti tik save.

Gideonas smarkiai suėmė mane už rankos ir kažkur tempė. Klykiau, spardžiausi, kandau, bet niekas nepadėjo. Tik išėjus iš namo, pasukom miško link. Tada ir supratau. Duobės. Pradėjau protestuoti dar aršiau, bet viskas veltui. Sustojome prie vienos iš duobių.

- Jei gražiai paprašysi, Mege, šį vakarą galėsi leisti namuose, o ne šaltoje duobėje, - sako jis man, nubraukdamas užkritusius plaukus nuo veido.

Nieko negalvodama spjoviau jam į veidą.

- Tau turbūt galvoj negerai, jei manai, jog vakarą mieliau leisčiau su tavim. Jau geriau šalta duobė, nei tu, - sakau jam.

Gideonas stipriai atidarė grotas ir šveitė mane į duobę.

Smarkiai susimušiau alkūnę ir kelį.

- Tebūnie tavo valia, Mege. Pažiūrėsim ką sakysi po dviejų, trijų dienų, širdele. Maldausi, kad tave išleisčiau.

Nusišypsojau.

- Nesulauksi, Grėjau, - atsakiau.

Gideonas žvelgė į mane. Parodžiau vidurinį pirštą. Jis tik šyptelėjo ir nuėjo.

Likau viena tamsoje. Tik aš ir aklina tamsa.

----------«»--------------------------------------------
Sėdėjau ant šaltos žemės. Ištiesiau sustingusias kojas. Pajudinau pečius, galvą. Buvau sustingusi. Nuo nepatogaus sėdėjimo gėlė visą kūną.

Užverčiau akis į viršų. Tamsa. Atsidusau. Perbraukiau delnais per veidą. Įklimpau.

Švelniai perbraukiau per delną. Skaudėjo. Skaudėjo ir riešą. Tą vietą, kur buvo įrašytas jo vardas. Prakeikimas. Nežinau, kaip reikės toliau gyventi.

Dangumi nusirito stiprus griaustinis. Pajutau, kaip atšalo. Netrukus pradėjo smarkiai lyti. Prasidėjo audra. Žemė maišėsi su dangumi.

Šalau. Labai šalau. Susiriečiau į kamuoliuką. Neištvėriau ir apsiverkiau.

- Būk prakeiktas, Grėjau, - garsiai sušukau į tamsą. -  Būk prakeiktas.

Panirau į tamsą.

----------«»--------------------------------------------
Atsibudau vos išaušus. Krėtė drebulys. Nebejaučiau viso kūno. Sunkiai atsistojau. Skaudėjo sumuštą alkūnę ir kelį.

Lėtai pajudinau sustingusius pečius, rankas, kaklą. Ėmiausi masažuoti kojų raumenis. Po kurio laiko kūnas atgijo iš sąstingio, bet ir toliau krėtė nepaliaujamas drebulys.

Nagi, kartojau sau. Laimingos mintys. Laimingos mintys. Dabar aš esu su Džoise „Mėtos” kavinukėje, kur šilta ir jauku. Skilnda nuostabi muzika, aplink daug besišnekučiuojančių žmonių. Gideono juodos akys. Kraujas. Šūdas. Laimingos mintys, kartojau sau. Laimingos mintys. „Mėtos” kavinukė, saldžios bandelės, Gideono akys, kraujas.

- Šūdas, - garsiai sušukau.

Tik nepasiduok, Mege, kartojau sau. Privalai laikytis. Aš galiu, aš stipri, aš nepasiduosiu. Aš galiu, kartojau sau tyliai. Aš galiu.