Vienišas vilkas. ✔

Dvidešimt penktas skyrius

Megė

Tamsa. Mane gaubė aklina tamsa. Juoda, tiršta migla aptraukė akis. Nieko nemačiau.

Blykst. Pasimatė šviesos ruoželis. Tada vėl tamsa.

- Greičiau, greičiau. Ji netenka daug kraujo, - pasakė kažkieno balsas visai šalia.

Bandžiau atsimerkti, bet akys neklausė. Norėjau pajudinti ranką, koją, pasukti galvą. Bet kūnas atsisakė judėti. Jutau jog guliu ant kažko šalto. Kažkieno šaltos rankos mane lietė.

Nepakeliamas skausmas visame kūne. Nenorėjau pabusti. Staiga visas skausmas dingo. Nugrimzdau į tamsą.
---------------«»--------------------------------------- „Gera, kai negali nieko jausti”, pasakė kažkieno balsas mano galvoje. „Taip, gera”, pritariau balsui. „Ir toliau gali nieko nejausti, Mege. Tik atsiduok man. Atsiduok tamsai”, pasakė balsas švelniai. „Bet jeigu aš noriu jausti?”, paklausiau. „Mege”, šilkiniu balsu pasakė balsas, „Tu ir taip daug prisikentėjai. Eime kartu su manimi”, gundė balsas. „Taip. Aš iš tiesų pavargau. Eime”, pasakiau.

Tada panirau į tamsą. Tik neilgam.

Blykst. Pasimatė šviesos ruoželis. Pasigirdo daug balsų.

- Greičiau. Jai stoja širdis, - rėkė kažkieno balsas.

- Kas jai daktare? - atpažinau Gideono balsą.

Gideonas. Visų mano kančių priežastis. Dėl jo kaltės turėsiu likti su juo visą savo gyvenimą. Dėl jo kaltės buvau įmesta į duobę. Dėl jo kaltės išliejau daug ašarų, patyriau daug skausmo. Galiausiai dėl jo kaltės atsidūriau čia. „Taip, Mege. Jis dėl visko kaltas”, vėl pasakė balsas galvoje. „Palik jį, Mege. Palik visą skausmą, kančią, neapykantą, kuri tave supa”. „Bet... bet galbūt viską dar galima pakeisti?”, paklausiaun „Mege”, švelniai ištarė balsas, „tu juk puikiai žinai, kad nieko pakeisti neįmanoma”. „Taip. Žinau”, pasakiau ir atsidaviau tamsai.

Blykst. Šviesos ruoželis.

Aš to nenoriu. Aš tiesiog noriu panirti į tamsą ir daugiau nieko nebejausti. Niekada.

Blykst. Vėl šviesos ruoželis.

Ne. Ne. Ne. Aš pasiliksiu čia.

- Nedrįsk manęs palikti, Mege, - tolumoje išgirdau Gideono balsą. - Nedrįsk.

„ Nagi, Mege, nepasiduok jam. Tau su manimi bus geriau”, pasakė balsas. Nenorėjau paklusti Gideonui. Norėjau vėl panirti į tamsą, bet širdis atsisakė manęs klausyti. Ji pradėjo plakti.

Galėjai girdėti, kas dėjosi aplinkui. Viską girdėjau. Gideono maldavimus, bet atsisakiau pabusti. Man visko buvo gana.
---------------«»--------------------------------------- Girdėjau kažkieno prislopintus balsus. Įkyrūs, prislopinti balsai nenustojo šnabždėtis vis neduodami man ramybės. O aš norėjau tik ramybės.

Kažkieno ranka švelniai glostė man skruostą. Tada išgirdau prislopintą Gideono balsą. Skruostą pradėjo dilgčioti. Norėjau nustumti jo ranką nuo savęs. Norėjau šaukti, kad manęs neliestų, bet negalėjau. Norėjau klykti, sudraskyti jam veidą, jį kaip nors sužaloti, kad pajustų tą ką jutau aš. Norėjau, bet.... kūnas atsisakė manęs klausyti. Negalėjau nieko padaryti.

Panirau į tamsą.
---------------«»--------------------------------------- Nežinau, kiek laiko praleidau ramybės būsenoje, bet supratau, kad privalau pabusti. Norėjau pabusti. Norėjau išvysti kas dėjosi aplinkui.

Stengiausi. Labai stengiausi pramerkti akis, bet jos neklausė. Tada vėl stengiausi. Ir dar, ir dar, ir dar. Kol galiausiai pasidaviau. „Kam stengtis, kai žinai jog tavęs laukia vėl tas pats mėšlas. Skausmas, pyktis, ašaros. Man jau gana”. Bet net ir po to nesilioviau stengtis atmerkti akis. Ir dar, ir dar, ir dar.

Po begalės pastangų pavyko. Pabudau.

Buvo tamsu. Sumirksėjau, kol akys prisitaikė prie tamsos. Gulėjau mažoje, pilkoje palatoje. Šalia sėdėjo miegantis Gideonas. Laikė mano ranką. Ištraukiau ją. Gideonas sujudėjo. Atsimerkė ir pažvelgė į mane.

- Mege, - švelniai jis man pasakė.

Nieko nesakiau. Tiesiog žvelgiau į jį. Žvelgiau į jo veidą. Pavargusį, išsekusį veidą.

- Aš taip džiaugiuosi, kad tu pabudai, - pasakė jis man švelniai.

Žiūrėjau jam į akis. Žvilgsniu lėtai slydau jo veidu, kaklu, rankomis. Žvilgsnis užkliuvo už randų ant mano rankų. Pakėliau jas ir pavarčiau priešais savo akis. Daug gilių randų ant rankų. Rankomis nubloškiau nuo savęs antklodę.

- Mege, - švelniai pasakė Gideonas bandydamas mane sustabdyti.

- Nedrįsk, - šaltai jam pasakiau.

Žvelgiau į savo kojas. Jos visos buvo nusėtos ilgų randų. Pirštų galiukais slydau šlaunimis, pilvu, krūtine. Vien randai. Paliečiau veidą. Smarkiai užsimerkiau. Suspaudžiau kumščius. Veidą „puošė” ilgas randas.

- Mege,- švelniai pasakė Gideonas paliesdamas mane.

Tą minutę supratau, kad visa tai nesibaigs. Skausmas, ašaros. Tai nesiliaus. Viską turėjau ištverti per jį. Nieko nejaučiau tik neapsakomą pyktį. Pyktį jam.

Atstūmiau jo ranką.

- Nešdinkis, - pasakiau jam šaltai žiūrėdama į akis. - Tuoj pat nešdintis, Gideonai. Nenoriu tavęs matyti. Nenoriu žiūrėti į tavo sumautą snukį, - pasakiau sugniauždama kumščius.

Gideonas sunkiai atsiduso. Atsistojo ir išėjo.

Likau viena.

„Skausmas”. Vienintelis žodis, kuris sukosi mano mintyse. „Kentėsi, Grėjaul, pasakiau pati sau užtikrinai. „Prižadu”.