Vienišas vilkas. ✔

Dvidešimt ketvirtas skyrius

Gideonas

Megė su Edmundu nuėjo į namą. Mes trys, aš, Aleksas ir Bertas, nuėjome į rūsį.

- Kaip po galais ji sugebėjo ištrūkti? - paklausiau Alekso smarkiai trenkdamas rūsio duris.

- Sužeisdama vieną iš mūsų. Ją prižiūrėjo jaunėlis, Davidas, alfa, -pasakė Aleksas.

Sustingau. Atsigręžiau į jį.

- Ką?! - grėsmingai pasakiau. - Tokį svarbų darbą patikėjai jaunėliui? - artėdamas link jo paklausiau. - Kur po velnių buvai tu?

Mačiau, kaip Aleksas įsitempė. Tylėjo.

- Klausiu dar kartą. Geriau atsakyk. Kur po velnių buvai tu?

- Aš... aš na buvau su Elena, - numykė Aleksas.

Staigiu judesiu sugriebiau Aleksą už gerklės ir priplojau jį prie sienos.

- Dulkinai kažkokią kalę, užuot vykdęs mano paliepimą. Per tave nukentėjo vienas iš saviškių. Bertai, - pasakiau. - Tuoj pat įmesk jį į duobę. Vėliau su tavim išsiaiškinsiu, - pasakiau Aleksui nueidamas.

Eidamas į rūsio gilumą užuodžiau kraują. Užėjęs į narvą pamačiau klano daktarą, jaunėlį ir dar keletą saviškių.

- Kaip reikalai? -paklausiau.

- Kol kas viskas gerai, -pasakė daktaras. - Sustabdžiau kraujavimą, bet dėl visa ko norėčiau jį pasiimti į ligoninę, stebėjimui.

- Ar smarkiai sužeistas? - paklausiau.

- Ji iš ties pasidarbavo gan įspūdingai per tokį trumpą laiką, - pasakė daktaras. - Skilę trys šonkauliai, smarkiai sužeista gerklė, nes smaugė jį su grandine. Galiausiai gili, pjautinė žaizda pilve. Žalos daug.

Nusikeikiau. Ranka perbraukiau per veidą.

- Ar gali papasakoti kas įvyko, Davidai? - paklausiau jaunėlio.

Jis linktelėjo.

- Aleksas liepė ją prižiūrėti. Kai paklausiau ar nereikia jos patikrinti, na ar grandinės tinkamai suveržtos ir ne per laisvos, Aleksas patikino, kad viskas gerai. Jis pats ją apžiūrėjo ir pasakė, kad viskas tvarkoje. Tad likau ją stebėti. Kai vieną minutę ji išlaisvino savo rankas ir su grandine užsmaugė mane. Kitos išeities neturėjau, kaip tik atrakinti narvą. Bandžiau dar ją sustabdyti, bet....na...- pasakė jaunėlis.

Linktelėjau.

- Aišku. Kas žinoma toliau? Ar kas nors ją matė? - paklausiau kitų.

Jie papurtė galvas.

- Tai reiškia, kad ji vis dar čia. Šūdas. Megė. Ji pas Megę.

Puoliau pro duris. Kiti du iš paskos. Kaip įmanydamas greičiau bėgau pas Megę. Jai grėsė pavojus. Tik pravėręs namo duris užuodžiau kraują. „Tik ne tai”, pagalvojau. Kraujo kvapas vedė į Megės kambarį. Puoliau pro duris. To ką pamačiau niekados neužmiršiu.

Žaklina sėdėjo apsižergusi Megę ir raižė ją stiklo šuke. Tiesiogine to žodžio prasme ji Megę išdarinėjo, kaip kokį mėsos gabalą. Megę „puošė” įvairiausio dydžio, gilūs įpjovimai ant viso kūno. Visur telkšojo kraujas.

Puoliau Žakliną. Ji nesipriešino. Perdaviau ją savo vyrukams ir puoliau prie Megės.

- Žakliną į rūsį ir kad man jos neišleistumėte iš akių. Megę ir Edmuną skubiai į klano ligoninę. Tuoj pat.

Pirmą kartą gyvenime buvau taip išsigandęs. Supratau, kad galiu visiems laikams prarasti Megę. Meldžiau Dievo, kad taip neįvyktų.

Ligoninėje Megė ir Edmundas buvo skubiai nugabenti į operacinę. Smarkiai sugniaužiau kumščius. Pyktis, skausmas, įnyršis. Visa tai jaučiau vienu metu. „Žinai ką turi daryti, Gideonai”, pasakė man Algedas. „Žinau”, pasakiau. Pasukau link ligoninės išėjimo. Išeidamas personalui pasakiau: