Vienišas vilkas. ✔

Aštuntas skyrius

Gideonas

Giliai įkvėpiau. Mergiotė vis dar buvo ligoninėje. Sekiau pagal kvapą. Saldus, malonus kvapas užliejo visą kūną. Kūnu nuvilnijo malonumo banga.

Lėtai slinkau ligoninės koridoriais. Sustojau ties 23 palata. Atsirėmiau į duris. Dar kartą įkvėpiau malonaus Megės kvapo. Su mergiote kartu buvo vilkatė. Džeinė, Alekso partnerė.

- Žinai, jog šiandien per Didįjį mėnulio užtemimą turėsime naują alfa, - sako Džeinė.

- Tai tikrai ne bus į gerą - atsako mergiotė.

Šypteliu. Ji visiškai teisi.

- Taip pat žinai, jog kiekvienas klano narys privalo dalyvauti ceremonijoje. Taip liepia taisyklės.

- Žinau, Džeine. Bet aš nepriklausau klanui. Visur dalyvaudavau iš pagarbos senajam alfai. Nesiruošiu pataikauti naująjam. Jis ne toks žmogus, kurį aš gerbiu, - atsakė mergiotė.

Šypteliu. Drąsi mergiotė.

- Buvo duotas įsakymas, kad kiekvieno nario dalyvavimas būtinas, Mege. Jeigu...

- Jeigu nedalyvausi, širdele, būsi smarkiai nubausta, - ištariau lėtai.

Megė lėtai atsisuko. Žvelgė tiesiai į mane. Mergiotė išsitiesė, žvelgė aukštai pakėlusi galvą. Šaltas žvilgsnis.

- Alfa, - sako Džeinė ir linkteli.

Megė prunkštelėjo.

- Jis dar ne alfa, Džeine. Nesilankstyk prieš jį, - sako ji įžūliai. - Ir ką po galais tu čia darai? Atėjai pasižiūrėti ką padarei?

Lėtai pasitraukiau nuo durų. Ėjau link jos. Megė smarkiai suspaudė kumščius. Ji niekur nesitraukė, nors mačiau kaip norėjo kuo greičiau iš čia dingti. Atsistojau priešais ją. Mergiotė užvertė galvą. Į mane žvelgė dvi nuostabios akys. Smarkiai sučiauptos lūpos bylojo apie panieką man. Žinojau, jog dėl šeimos mergiotė pasiryžusi viskam. Tuo ir pasinaudojau.

- Tu dalyvausi ceremonijoje, širdele, - sakau jai tyliai. - Kitaip visą tavo šeimą, net ir Aleksą esat tokios būklės, įmesiu į duobes ir paliksiu ten kurį laiką pamąstyti.

- Tu, taip nepadarysi? - nustebusiu balsu paklausė Megė.

- Aš kalbu labai rimtai.

Mergiotės akys išsiplėtė. Ji suprato, kad aš nejuokavau.

Atsisukau į Džeinę.

- Kad per ceremoniją matyčiau ją prie įlankos. Pasirūpink tuo, jei nenori patekti į bėdą.

Pažvelgiau į Megę. Manyje tūnantis vilkas, Algedas, sustaugė. „ Ne taip turi elgtis su savo išrinkąją. Ji tavęs nekenčia, Gideonai. Tu...”.  Užčiaupiau Algedą. Mano vilkas buvo nepatenkintas. Ne pirmas kartas. Nusišypsojau.

Dar kartą žvilgtelėjau į Megė. Ji bus mano.

Nieko daugiau netaręs apsisukau ir išėjau. Laukia įdomus vakaras.
-------------«»-----------------------------------------
Sėdėjau tėvo kabinete, kuris šį vakarą taps mano.

Pro didelius, aukštus langus atsivėrė gražus medžių ir įvairios lapijos vaizdas. Saulei nušvietus kabinetą, užliedavo šiluma. Kaip dabar.

Prie lango stovėjo masyvus, ąžuolinis stalas ir patogi kėdė, kurioje sėdėjau.
Prie sienų stovėjo knygų prikrautos lentynos. Šone židinys, viduryje odiniai, juodi baldai. Porą fotelių, sofa ir mažas staliukas.

Giliai įkvėpiau. Atėjo mano metas.
„ Nedžiūgauk. Pirmiausia tave turi priimti žmones, Gideonai. Be jų paramos tu niekas. Tu tą puikiai žinai.”