Vienišas vilkas. ✔

Vienuoliktas skyrius

Megė

Sėdėjau apsiglėbusi kelius. Galvą paslėpiau tarp kelių. „Mes pasaulyje kartu. Tu ir aš. Aš ir tu”, tyliai dainavau. Šią dainelę sugalvojo Aleksas po mano užpuolimo. Tada jis man pasakė, kad ir kas benutiktų, jis visada bus šalia. Visada bus šalia, kai man ji reikės. „Tik padainuok mūsų dainelę ir aš atsirasiu šalia”, tąkart jis man pasakė. „Mes pasaulyje kartu. Tu ir aš. Aš ir tu”. Kartojau ir kartojau dainelę šimtus kartų. Aleksas nepasirodė. Nepasirodė niekas.

Likau viena, sušąlusi, ištroškusi ir sužeista. Kelias ir alkūnė buvo išpampę. Atsargiai ištiesiau kelį. „Kad tik nebūtų skilęs ar lūžęs”,- mintyse maldavau. Lėtai stojausi. Rankomis pasiramstydama lėtai stojausi. Skausmas buvo pakenčiamas. „Tik stiprus sumušimas”,- nutariau. Alkūnę irgi apsičiupinėjau. Skaudėjo, bet buvo galima iškęsti. Atsidusau iš palengvėjimo.

Pakėliau akis į dangų. Išaušo. Veidą užliejo pirmieji saulės spinduliai. Užsimerkiau besimėgaudama šiluma. Staiga pasidarė šalta. Kažkas užstojo saulę. Atsimerkusi virš savęs pamačiau Grėjų.

Gideonas žvelgė į mane ir nusišypsojo.

- Šiandien žadėjo itin karštą dieną, Mege, - sako jis man. - Temperatūra apie 40 laipsnių.

„Velniava”, - mintyse nusikeikiau. „Vakar lietus ir šaltis, šiandien karštis. Plaučių uždegimas garantuotas”, - pagvojau.

- Ko nori, Grėjau? - paklausiau.

- Noriu, kad atsiprašytum, širdele. Tuomet galėsi grįžti atgal, - sako jis man.

- Atsiprašyti? Už ką? - paklausiau nustebusiu balsu. - Už tai, kad tu šiknius ir elgiesi, kaip koks....

Mano žodžius nutraukė Gideono urzgimas.

- Mege, norint tau ištrūkti iš čia, reikia tik pasakyti, „atsiprašau tavęs alfa už tai, kad elgiausi, kaip kokia nebrandi kalė ir nuo šiol visada tau paklusiu”. Tik tiek, Mege ir tavo kančios baigsis.

Prunkštelėjau ir papurčiau galvą.

- To nebus, Grėjau. Aš neatsiprašinėsiu. O šai tau tai tikrai reikėtų. Juk niekas, taip nesielgia su savo luna, - paskiau jam saldžiu balseliu.

Gideonas garsiai nusijuokė.

- Žinai, turiu pripažinti tu ne iš kelmo spirta, brangute. Tai net žavu, bet taisykles čia nustatinėju aš. O jos labai paprastos. Arba man paklusi, arba čia praleisi išties daug laiko, Mege. Rinktis tau.

Daug nemąsčiau. Žaviai jam nusišypsojau.

- Gideonai Grėjau, - švelniai jam sakau. - Aš.... aš...

- Taip, Mege?

- Aš....

Nudelbiau akis į žemę. Įkvėpiau ir pakėlusi akis pažvelgiau į jį.

- Aš jau geriau likusį savo gyvenimą praleisiu čia, nei su tavim, išgama. Jei manai, kad gali mane palaužti, tu labai klysti, Grėjau, - pasakiau jam įniršusi.

Gideono suspausto lūpos bylojo, kad jis to nesitikėjo.

- Renkiesi tu, Mege.

Grėjus apsisuko ir išėjo. Likau vėl viena.
-------------«»-----------------------------------------
Antra diena duobėje. Nepakeliamas karštis dieną, šaltis naktį. Niekas manęs nelankė. Likau viena su savo mintimis.

Trečia, ketvirta, penkta dienos. Tas pats nepakeliamas karštis ir šaltis. Maisto vis dar negaunu.

Šešta, septinta dienos. Tas pats šūdas.

Aštunta diena. Skaudėjo krūtinę, nugarą, visą kūną. Karščiavau. Krėtė šaltis, nors saulė kaitino itin stipriai.  Nepaliaujamas kosulys, drebulys. Sunkiai kvėpavau. Atsijungiau.

Pabudau pajutus lietaus lašus ant veido. Devinta, dešimta..... nustojau skaičiuoti dienas. „Visgi jam pavyko, - pagalvojau. - Daugiau nebegaliu. Noriu namo. Noriu į šiltą lovą. Noriu pamatyti Aleksą, Džeinę, tėvus.”

Gulėjau išsitiesusi. Nejaučiau viso kūno. Buvo sunku kvėpuoti. Užsimerkiau. „Greičiau ateitų galas”, - pagalvojau ir tada atsijungiau.

--------------«»----------------------------------------
Norėjau pramerkti akis, tačiau jos neklausė. Norėjau pajudinti rankas, kojas tačiau visas kūnas neklausė. Negalėjau pajudinti savo kūno. Jis manęs neklausė. „Nagi aš sugebėsiu. Atsimerkit. Atsimerkit, prakeiktos akys. Nagi”.

Nežinau kiek laiko stengiausi kol atsimerkiau, bet pavyko. Buvau ligoninėje. Išsękusi, pavargusi ir morališkai palaužta, bet gyva.

Užsimerkiau ir giliai įkvėpiau. Skaudėjo visą kūną. „Būk prakeiktas, Grėjau, - tyliai paskiau. „Būk prakeiktas”.

Atsimerkiau. Tarpduryje stovėjo Grėjus. Sustingau. Stėbėjau jį išsigandusi. Nei vienas nepratarėm žodžio. Gideonas lėtai atsitraukė nuo durų ir žengė link manęs. Prisiartino prie mano lovos. Pasilenkė. Beveik lietėsi mūsų lūpos. Žiūrėjau į jo šaltas, mėlynas akis neatitraukdama žvilgsnio.

- Matai ką aš galiu, Mege, - sako jis man tyliai. - Ir tai tik pradžia. Jei ir vėl manęs neklausysi, Mege, kitą kartą kartą kentės tavo šeima. Kaip tau patiktų jei juos išvaryčiau iš klano ir jie taptų atstumtieji? Žinau, kad tu to nenorėtum, širdele. Tad perspėju pirmą ir paskutinį kartą. Tu mano. Tu man paklusi, širdele, - sako jis man.

Linktelėjau. Buvau pavargusi nuo viso šito. O ir savo šeimai, niekada neleisiu kentėti per mane. Šeima svarbiau, nei mano išdidumas.

- Gerai, - sako jis man.

Pajutai jo šiurkščias lūpas ant manųjų. Širdis pradėjo greičiau plakti. „Tik ne tai”, - pagalvojau. Bandžiau nusisukti, bet Gideonas rankomis tvirtai suėmė mano veidą ir nepaleido.

- Atsakyk po galais į bučinį, - sako jis man įniršęs.

Buvau išsigandusi. Tiesiog žiūrėjau į jį plačiai atmerktomis akis, o jis ir toliau atakavo mano lūpas.

- Velnias, - sako jis garsiai.

Gideonas pažiūrėjo į mane, į mano paraudusias lūpas ir nieko netaręs išėjo.

Švelniai pirštais paliečiau skaudančias lūpas. Neišlaikiau ir pravirkau.