Vienišas vilkas. ✔

Dvyliktas skyrius

Gideonas

Kas naktį, Megei užmiegant, aš ją lankydavau. Žvelgiau į jos veidą ir žavėjausi, kokia ji yra stipri.Ištisos savaitės, kaip Megė buvo duobėje. Savaitės, kaip ji nemaldavo pasigailėjimo. Savaitės, kaip ji įrodė, kad manęs nekenčia. Užsispyrėlė ruošėsi pasiaukoti, kad tik nereikėtų būti su manimi.

Jutau Megės skausmą. „Tai tavo kaltė, Gideonai”,- sako Algedas. „Žinau, Algedai, žinau...”. „Nenustebčiau jei ir toliau ji tavęs nekestų, Gideonai. Arba pabėgtų. Tu to nori, Gideonai?”. Tylėjau. „Po galais atsakyk”,- riaumojo Algedas. Tylėjau. „Tu visiškas idiotas, Gideonai. Nenuostabu, kad tave palieka visi kurios tu myli. Tu suknistas idiotas, Gideonai.” Algedas nutilo. „Šūdas”,- tyliai pasakiau.

Viena mano dalis troško būti žmogumi, tokiu, kurie jį gerbtų, bet ne bijotų. Kita dalis rėkė nepraskysti ir nepasiduoti. Norint, kad tavęs visi klaustytų, turiu būti šaltas ir negailestingas. Bet žiūrint į Megę, galvoju ar teisingai pasielgiau. Tiesiog viskas taip sušiktai komplikuota.

-------------«»-----------------------------------------
Prabudo Megė. Prisiartinau prie jos lovos. Buvau tas pats šiknius, kuris skaudina kitus. Kitoks nemoku būti.

- Matai, ką aš galiu, Mege,- sakau jai tyliai.- Ir tai tik pradžia. Jei vėl manęs neklausysi, širdele, kitą kartą kentės tavo šeima.

Variau nesustodamas, kol mačiau, kad Megė pasidavė. Jos akyse nebeliko pasipriešinimo kibirkštėlių. Liko tuštuma. Ir tai mane sunervino. Puoliau bučiuoti Megę. Žvelgiau tiesiai jai į akis ir mačiau baimę.

- Atsakyk, po galais į mano bučinį,- sakau jai piktai.

Nieko. Atsitraukiau nuo Megės. Mergiotė buvo išsigandusi. Stipriai suspaudžiau kumščius. Privalėjau iš čia išsinešdinti.

- Velnias, - garsiai susirkau.

Dar kartelį pažiūrėjau į Megę. Jos išsigandusias akis, patinusias lūpas. „Tu tikras gyvulys, Gideonai”- pasišlykštėjęs sako Algedas. Daugiau nieko nelaukęs išlėkiau iš palatos. Bėgte išbėgau iš ligoninės ir tiesiai į mišką. Reikėjo viską gerai apgalvoti.
----------«»--------------------------------------------
Grįžau vėlai. Visas purvinas ir išsekęs patraukiau į dušą. Nusiprausiau, apsirengiau švariais rūbais ir patraukiau atgal į ligoninę.

Megė ramiai miegojo. Tamsūs plaukai išsiplaikstę ant pagalvės, kvėpavo ramiai ir tolygiai. Atsisėdau ant kėdės ir stebėjau Megę.

„Grožiesi savo padarytu darbu?”- klausia Algedas. Sunkiai atsidusau. „Graužia sąžinė?”- vėl paklausė Algedas. Tylėjau. „Žinai, jei nori gerų santykių su šia mergina, turi pirmiausia jos atsiprašyti, Gideonai?”. „Žinau, Algedai, žinau. Žiauriai susimoviau. Tik kažin ar ji norės manęs klausytis”. „Turi būti švelnus ir kantrus, Gideonai. Viskas pasitaisys”. „Taip, taip”.

Užsimerkiau. Delnais perbraukiau per veidą. „Bus sunku”, - tyliai sumurmėjau.

Atsimerkiau. Į mane žvelgė dvi nuostabios akys. Nejudėjau. Megė žvelgė tiesiai į mane. Neatitraukiau nuo jos žvilgsnio. Neatsitraukė ir ji. Mūsų žvilgsniai tarsi susirakino.

- Ko tau šį kartą reikia, Gideonai?- paklausė Megė pavargusiu balsu.

- Aš tik atėjau pažiūrėti, kaip laikais, Mege,- pasakiau.

- Na tavo dėka tikrai neišgeriausių,- pasakė Megė piktai.

- Viso to nebūtų buvę, Mege, jeigu tik tu nuo pirmos minutės būtum mane pripažinusi, širdele,- piktokai atsakiau.

„Ramiai, Gideonai”- suurzgė Algedas.

- Tik vėl nepradėk skiesti....

- Gana, Mege, - nutraukiau ją.

Sunkiai atsidusau.

- Klausyk, atėjau čia ne tam, kad vėl susipeštume. Atėjau, kad atsiprašyčiau ir pradėtume viską iš naujo, Mege. Paklausyk, žinau, kaip sumautai su tavim pasielgiau, žinau, kad tave įskaudinau, Mege. Bet tikiuosi, jog viskas pasikeis. Aš tenoriu ramiai gyventi, širdele. O tu nori to ar ne, bet būsi mano gyvenimo dalimi. Tikiuosi, kad bent jau sutarsime, Mege. Ką manai, paliaubos?- paklausiau.

Megė žvelgė į mane susimąsčiusi.

- Aš neturėjau kito pasirinlimo, Mege,- vėl prabilau.- Jeigu būtum mane atstūmusi, būčiau praradęs Algedą, savo vilką. O po kurio laiko būčiau miręs ir aš. Suprask, neturėjau kito pasirinkimo, Mege.

- Bet nereikėjo manęs įmesti į duobę, Grėjau,- su priekaištu prabilo Megė.

- Žinau, širdele, žinau. Bet tu manęs neklausei. Aš esu įpratęs, kad visi man paklustų, Mege. O tu man priešinaisi. Aš tiesiog pamečiau galvą. Turėjo būti mano viršus.

- Bet pažiūrėk iki ko tai privedė, Gideonai,- sako Megė.- Galime pabandyti ir pažiūrėti kas iš to gausis. Aš pavargusi ir nebeturiu daugiau jėgų su tavimi peštis, Grėjau, - pasakė Megė.- Paliaubos.

Megė atkišo ranką. Atsistojau. Paspaudžiau Megei ranką. Po kūną pasklido šiluma. Norėjau jos nepaleisti, bet supratau, kad per daug skubėčiau.

- Sutarta, -pasakė Megė. - Kas toliau?

- Tu miegosi, Mege, o aš dar turiu sutvarkyti keletą reikalų. Miegok ramiai, širdele.

- Gideonai?- paklausė Megė.

- Taip?

- Aš Megė, o ne širdelė, Grėjau.

Nusišypsojau.

- Bet tau tinka, širdele.

Megė pavartė akis. Nusišypsojau. Viskas eina į gerąją pusę.

- Miegok, Mege.

Pažvelgiau į Megę ir išėjau iš palatos pakilios nuotaikos. Viskas bus gerai.