Vienišas vilkas. ✔

Penktas skyrius

Megė

Su Džoise susitikom mėgstamiausioje mūsų kavinukėje.  Maža, visuomet kvepianti šviežiomis bandelėmis kavinukė buvo įsikūrusi miesto centre. Įsispraudusi tarp didžiulių pastatų, banko ir „Vetmos” statybų įmonės, Matildos kavinukė atrodė mažulytė. Jauki atmosfera, gyva muzika, besišypsantys žmones. Tai kas traukė mudvi su Džiose čia visuomet lankytis. Dažniausiai čia užsuldavome po pamokų.

Visuomet sėsdavomės toje pačioje vietoje. Pačiame gale, prie lango, kad geriau matytume visus. Taip pat dėl to, jog Džoisei patiko gitaristas Maiklas.

„ Matildos” kavinukėje visuomet skambėdavo gyva muzika. Dažniausiai nuo pirmadienio iki trečiadienio grodavo Maiklas su gitara. Paskui nuo ketvirtadienio iki sekmadienio dainuodavo Samanta, mergina angelišku balsu.

Su Džoise atsisėdome į mūsų įprastą vietą. Dainavo Samanta. Užsisakėme po puodelį kapučino ir porą didelių, išsipūtusių bandelių su aviečių įdaru. Mūsų mėgstamiausios.

- Na ar jau Maiklas pakvietė tave į išleistuves? - paklausiau Džoisės.

Džoisė gudriai nusišypsojo.

- O, taip. Jau galvojau, kad pačiai reikės jam pasiūlyti ar nereikia jam poros išleistuvėms. Bet pats susiprotėjo ir vakar pakvietė.

- Žinoma ne be tavo pagalbos.

Džoisė garsiai nusijuokė.

- Reikėjo jį truputį stumtelėt, kad susiprotėtų mane pakviest. O kaip tau? Nikas pakvietė? - paklausė draugė.

- Ir nepakvies, Džoise, - sakau ramiai. -Mudu su Niku jau kuris laikas nebendraujam.

- Kodėl?- nustebusiu balsu paklausė Džoisė.

- Pagal jį, aš jam šiuo metu trukdau. Jis dabar visą savo dėmesį skirs egzaminams, išleistuvėm. Žinai, jis mokyklos prezidentas užsiėmęs ir panašiai. Be to jau kuris laikas jis trinasi su Ariele. Nenustebčiau, jei jis su ja davėsi mums dar draugaujant.

- Na jis ir šiknius. Nemaniau, kad jis toks.

- Geriau pakalbėkim apie ką nors kitką, Džoise. Šiandien aš nenusiteikusi kalbėt apie Niką.

Su Džoise kalbėjomės apie jos išleistuvių įvaizdį. Nuo suknelės pasirinkimo iki šukuosenos, makiažo, batelių.  Susitarėm susitikti rytoj ir paieškoti jai tinkamos suknelės.
----------«»--------------------------------------------
Namo grįžau vėlai. Laikrodis rodė 21.30. Šviesos nedegė. Tėvai, kaip visada dirbo. Ir taip kiekvieną vakarą. Patraukiau į savo kambarį. Mano kambarys buvo mažas, bet jaukus. Plati lova, drabužių spinta, senoviškas stalas su kėde, didžiulė knygų lentyna einanti per visą sieną. Sienos švelnios kreminės spalvos. Rytais, saulei pakylant, kambarį užliedavo šiluma. Taip ir norisi gulėti šiltoje lovoje, nieko nematyti, nieko negirdėti. Bet suskambus žadintuvui reikia grįžti į realybę. O realybė ne tokia jau ir graži. Kartais norėdavosi jog būčiau gimusi paprastų žmonių šeimoje. Nereiktų kęsti kitų pažeminimų, kokia aš šeimos gėda ir panašiai, nes matai aš ne vilkatė, varstančių žvilgsnių, šnabždesių.

Atsimenu, kartą teko susiimti su viena vilkate. Buvai tada trylikos. Ji vis nepaliaujamai iš manęs tyčiodavosi. Kartą netlaikiau ir ją pastūmiau. Užvirė tikra košė. Tada dar mokiausi slėnio mokykloje. Mus apspietė daug vaikų. Žinoma, gavau į kaulus ir kaip reikiant, bet bent jau pastovėjau už save. Po šio įvykio tėvai nusprendė mane leisti į miesto mokyklą. Ten sutikau Džoisę ir nuo to laiko mudvi BFF.

Žinoma turėjau laikytis tam tikrų taisyklių. Niekam nepasakoti apie slėnio gyventojus, dalyvauti visose apeigose, ceremonijose iš pagarbos alfai, neprieštarauti ir besąlygiškai jam paklusti. Kadangi alfa buvo malonus vyras, man buvo žymiai lengviau. Dažnai su juo pajuokaudavom, pasišnekėdavom. Jis niekados į mane kitaip nežiūrėjo. Jam aš buvau viena iš klano narių, nors ir su „broku”. Ir dėl to jam, aš labai dėkinga.
----------«»--------------------------------------------
Smarkus beldimas į duris.