Vienišas vilkas. ✔

Trisdešimt ketvirtas skyrius

Gideonas

Laikas bėgo lėtai. Kėlėmės, pusryčiavom, šnekėjomės, ėjome miegoti. Visos dienos bėgo vienodai. Nesiskundžiu. Daug laiko leidau su Mege. Dėl to džiaugiausi.

Pamažu artėjau prie jos. Galėjau jaustis savimi. Megė pradėjo daugiau šypsotis, juoktis. Norėjau ją matyti laimingą, todėl daugiau atsipalaidavau. Nusinečiau pagiežingo, bejausmio žmogaus kaukę. Naujasis Gideonas patiko ne tik man, bet ir Megei. Viską darau dėl jos.
-----------------«»-------------------------------------
Sėdėjome prie židinio. Tylėjome, bet tyla buvo maloni. Nejutome poreikio kalbėtis. Šalia sėdinti Megė sudrebėjo.

- Ir vėl šalta? - paklausiau jos.

Megė linktelėjo.

- Ateik, - pasakiau rodydamas vietą šalia savęs. - Sušilsi.

Megė nesivaržydama įsitaisė mano glėbyje. Šyptelėjau. Apsikabinau ją per liemenį ir prisitraukiau arčiau savęs.

Jau pripratome vienas prie kito. Man nuolatos miegant su Mege, ji manęs nesivaržė.

Mačiau jog Megei pasidarė šilta. Nusimovusi kojines ji jas numetė į šalį. Netrukus į šalį lėkė ir jos kelnės. Megė liko tik su marškiniais. „Šūdas”, pagalvojau pamatęs nuogas Megės šlaunis. Galvoje taip ir sukosi vaizdai, kaip Megė guli nuoga po manimi, kojomis tvirtai surakinusi mane, o aš jai suteikiu didžiulį malonumą.  Pajutau, kaip draugužis atsakė į mano mintis.

- Mege, - pasakiau dusliu balsu.   

Megė pasisuko į mane. Jos akyse nemačiau jokios baimės ar pasišlykštėjimo, kaip seniau. Jos akys spinduliavo šiluma man. Tik man.

Švelniai pirštų galiukais ji keliavo mano veidu. Jausmas buvo neapsakomai malonus. Negalėjau daug tvardytis. Įsisirbiau Megei į lūpas. Megė atsakė iš karto. Norėjau daugiau. Daug daugiau.

Netrukus į šoną lėkė ir mūsų drabužiai. Įsitaisiau virš jos. Regavau ją.

Atisidavėm aistrai.

Dar ilgai džiaugėmės vienas kitu, kol galiausiai išsekę įsitaisėme vienas šalia kito. Stipriai apglėbiau Megę ir jos nepaleidau.

- Aš tave myliu, Mege, - pasakiau prieš jai nugrimzdant į miegą.
----------------«»-------------------------------------- Sapnavau nuostabų sapną. Sapnavau jog aš ir Megė esame tikra šeima. Ji laukėsi ir man šiltai šypsojosi.

Iš sapno pažadino švelnūs Megės prisilietimai.

Atsimerkęs į Megę pažvelgiau į ją. Jos akyse nematyti nei lašo apgailestavimo dėl vakar vakaro. Ji nesigailėjo to kas vakar įvyko.

Jutau kokia Megė buvo susijaudinusi. Lėtai pakilau virš jos. Netrukus vėl mėgavomės vienas kitu.
----------------«»--------------------------------------
Vakare vėl sėdėjome prie židinio. Norėjau Megei daugiau atsiverti, todėl pasiūliau žaidimą. Abu turėjome papasakoti kažką tokio, ko dar niekas nežino. Megė sutiko.

Aš pradėjau. Papasakojau Megei apie Ameriką. Mačiau kokia ji buvo susikrimtusi, bet ji privalėjo viską apie mane žinoti, jei norėjau, kad Megė liktų su manimi.

Megė papasakojo, kaip kažkada norėjo pabėgti iš namų. Aš jos nekaltinau. Jai buvo itin sunku augti vilkų klane. O dar pasirodžiau aš. Apsunkinau Megės gyvenimą dar labiau, bet po truputį jis tampa geresnis.

Tylėjome. Sėdėjome apsikabinę ir žiūrėjome į židinio liepsnas. Kiekvienas paskendęs savo mintyse.
----------------«»--------------------------------------  Audra po truputį rimo. Turėjau galimybę sugrįžti prie sudužusio lėktuvo. Nors Megė tam ir prieštaravo, bet privalėjau pabandyti. Nenorėjau Megės palikti vienos, bet suoratau jog ilgiau trobelėje neištversime. Sparčiai nyko maisto atsargos.

- Užsirakink. Užstumk stalą prie durų, - pasakiau. - Štai. Imk į rankas peilį.

Megė suglumusi paklausė:

- Kam man jis?

- Paklausyk, Mege. Aš nežinau ar mes čia vieni. Jei retkarčiais pasirodytų kas nors kitas, o ne aš... tiesiog...

Megė linktelėjo.

- Greitai sugrįžk, - pasakė ji tyliai apkabindama mane.

Stipriai apkabinau Megę ir išėjau.

Vietą užleidau Algedui. Neilgai trukus pasiekėmė lėktuvo duženas.

Deja. Racija buvo sudužusi. Viltis išsigelbėti sudužo į šipulius.
================================
Labai atsiprašau už tokią trumpą dalį, bet esu dabar žiauriai užsiėmusi.🙈 Prižadu pasitaisyti ir savaitgalį įkelti naują, ilgesnę dalį!!! 😘