Vienišas vilkas. ✔

Trisdešimt penktas skyrius

Megė

Gideonas išėjo. Likau viena. Užsibarikadavau duris. Laukiau jo sugrįžtant.

Už lango pamažu temo. „Nagi, kur tu, Gideonai”, tyliai sušnabždėjau į trobelės gilumą. Jaučiausi klaikiai. Nežinojimas varė mane iš proto. Nors ir žinojau, kad jam nieko negali atsitikti, nes jis alfa, bet vis tiek kažkaip negalėjau nusiraminti.

Vaikštinėjau pirmyn, atgal. Skaičiavau žingsnius. Suskaičiavus iki šimto išgirdau už durų krebždesį. Sustingau. Nekvėpavau. Tyliai slinkau prie durų. Garsas vis garsėjo. Pasiekus duris ausį priglaudžiau prie jų. Išgirdau kažkieno sunkų alsavimą. Tada urzgimą. Nurijau seiles. „Čia tikrai negalėjo būti Gideonas”, pamaniau.

Urzgimas pasidarė dar garsesnis. Tada ir supratau. „Vilkas. Už sumautų durų manęs tykojo tikrų tikriausias vilkas”. Meldžiau Dievą, kad greičiau pasirodytų Gideonas ir trobelės durys atlaikytų vilko nagus.

Netrukus pasigirdo vilko kauksmas. Po dar kito, ir dar kito. Krūptelėjau ir staigiai atsitraukiau nuo durų. „Jų čia buvo visa gauja”, pasakiau sau tyliai. Sudejavau. Virpėjau, kaip vėjo talžomas lapas. Baimė sukaustė visą kūną. Rankose laikytas peilis skambiai iškrito ant grindų. Vilkų kauksmas nutilo. Neilgam. Netrukus išgirdau urzgimą.

Vilkai, kaip pamišę drąskė trobelės duris. Puoliau į vonios kambarį. Staigiai užtakinau duris. Apsidairiau aplinkui, kuo dar galėčiau užremti duris. Nieko neradau. Nuo vilkų skyrė tik trobelės ir vonios durys.

Sulaikiusi kvapą klausiausi, kas dėjosi už durų. Neapsakomas kauksmas, kuris atrodos suplėšys ausų būgnelius, aidėjo visoje trobelėje. Kūnas nuo tokios įtampos virpėjo. 

Netrukus viskas nutilo. Negirdėjau nieko. Vilkų kauksmo, durų braižymo. Nieko. Išgirdau tik Gideono balsą.

- Mege, kur tu!

Nieko nelaukiau ir puoliau pro duris tiesiai jam į glėbį. Gideonas stipriai mane apkabino. Įsikniaubiau jam į kaklą. Jo kvapas užliejo visą kūną, taip nuramindamas mane.

- Ar tau viskas gerai? - paklausė jis.

Linktelėjau. Kurį laiką taip ir stovėjome stipriai apsikabinę.

- Radijas neveikia, Mege, - pasakė jis nutraukdamas tylą.

Pakėliau į jį akis. Ir tada supratau. „Mes žuvę”, pagalvojau. Gideonas mane suprato iš žvilgsnio.

- Ką darysime, Gideonai?

Gideonas sunkiai atsiduso. Ranka persibraukė pavargusį veidą.

- Nežinau, Mege. Galime likti čia, bet ilgai neišgyvensime. Trūksta maisto, o bet aš negaliu tavęs palikti vienos. Matei kas tavęs tykojo už durų. Arba... arba galime keliauti ir ieškoti pagalbos. Nežinau, Mege, - pavargusiu balsu pasakė Gideonas.

Gideonas atsitraukė nuo manęs. Atsisėdo ant lovos ir rankomis užsidengė veidą.

- Ei... - prisiartinusi prie jo pasakiau švelniai. - Nenukabink nosies, Gideonai. Viskas bus gerai. Ką nors sugalvosime.

Švelniai suėmiau jo veidą ir pažvelgiau jam į akis. Nykščiu braukiau per skruostą.

- Pamatysi viskas bus gerai, - pasakiau tvirtu balsu.

Gideonas linktelėjo.

- Privalo būti gerai, - pasakiau.
-----------------«»-------------------------------------
Kitas dvi dienas ruošėmės keliauti. Supratome, kad keliauti buvo beprotiška, bet vis geriau nei sėdėti ir nieko nedaryti.

Iškeliavome po poros dienų. Šaltis smelkėsi per drabužius į kūną. Kūną kaustė neapsakomas šaltis. Bet ėjau į priekį. Žingsnis po žingsnio įrėmės į priekį. Netrukus prie mūsų prisidėjo ir dar kai kas. Vilkai. Tik Algedo dėka pavyko juos nuo mūsų atbaidyti ir tęsti kelionę gyviems.

Naktį leidau įsikniaubusi į Algedo kailį. Taip buvo saugiau. Niekas nedrįso prie jo artintis. „Po velnių, net gi ir aš prie jo nesiartinčiau, jei būčiau vilkas. Užteko vien pamatyti koks jis didelis, kad išsigąstų ir kiti”.

Suskaičiavau tris dienas. Tris dienas bridomė per sniegą ir šaltį, kol galiausiai priėjome kelią.

Algedas užleido vietą Gideonui. Toliau kelionę tęsėme mes.

Nesutikome nei vienos mašinos. Pasiekėme kažkokią užkandinę jau vėlai naktį. Niekas nedirbo. Gideonas ilgai nesvarstė. Išlaužė duris ir įėjome į vidų.

Susiradau kamputį ir atsisėdau. Užmerkiau akis. „Pagaliau. Pagaliau”.  Pasakiau sau.

- Štai išgerk. Sušilsi, Mege, - pasakė Gideonas duodamas į rankas karštą puodelį kavos.

Paėmiau. Nors kavos ir negeriu, bet ji bent sušildys. Ir tikrai. Netrukus užkaito žandai, kūnas sušilo.

Gideonas skambino telefonu. Mačiau, kaip krutėjo jo lūpos, tik nesupratau ką jis kalbėjo. Netrukus numetęs ragelį jis įsitaisė šalia manęs.

- Kas atsitiko? - paklausiau.

- Jie mūsų neieškojo, Mege, - pasakė man Gideonas piktu balsu. - Tie suskiai mūsų neieškojo.

Neturėjau žodžių.

- Na nieko, - pasakė Gideonas. - Pažiūrėsim, kaip jie elgsis mums sugrįžus. Visiems atsirūgs. Smarkiai atsirūgs.

Atsidusau. Maniau, kad viskas bus gerai, bet pasirodo klydau.

Pasisukau į Gideoną.

- Užtenka skausmo, Gideonai. Tu man pažadėjai, - pasakiau žvelgdama jam į akis.

- Žinau, Mege, - pasakė jis. - Bet aš įsiutęs. Jie neieškojo tavęs, Mege. Tavęs. Suprantu, kodėl ne manęs, bet tavęs...

- Šššš... gana Gideonai. Svarbiausia, kad mudu likome gyvi. Visa kita nesvarbu. Prižadėk, kad grįžęs nieko nesiimsi, Gideonai.

- Mege....

- Ne, - nutraukiau jį. - Prižadėk, Gideonai.

Gideonas sunkiai atsiduso.

- Pažadu, Mege, - pasakė jis.

Linktelėjau. Pagaliau viskas baigėsi ir galėsiu grįžti namo. Pagaliau.