Vienišas vilkas. ✔

Dvidešimt šeštas skyrius

Gideonas

Gyvenime turėjau tik tris žmones, kuriuos iš tikrųjų mylėjau ir galėjau dėl jų pereiti net ir pragarą.

Motina. Ji pirmoji svarbus žmogus mano gyvenime. Būdamas mažas tik ja galėjau pasikliauti. Ji visuomet mane priglausdavo, apkabindavo, nors ir žinojo, kad nebuvau to vertas. Jau būdamas mažas buvau tikra problema. Vienintelė motina mane suprasdavo. Ji vienintelė manyje įžvelgė šiek tiek gėrio. Ji vienintelė mane suvaldydavo, ko nepavykdavo kitiems. Prireikdavo jai tik pažvelgti į mane ir aš iš karto nusiramindavau. Ji buvo mano uola. Mano išsigelbėjimas iki kol jos nepraradau. Tuomet pasidaviau.

Semas. Antras svarbus žmogus mano gyvenime. Jo dėka vėl tapau geresnis. Deja neilgam. Semo dėka supratau, kaip svarbu turėti kažką, į ką galėtum kabintis, atsiremti. Turėti žmogų, kuris tave suprastų, tave mylėtų. Padarytų tave geresniu. Bet praradau ir Semą. Vėl grįžau prie žiaurumo, smurto, kraujo.

Megė. Dabar pats svarbiausias žmogus mano gyvenime. Bet netekau ir jos. Žiūrėdamas į jos akis supratau, kad ilgam praradau Megę. Jos akyse mačiau aiškią neapykantą man. Ir vėl smarkiai susimoviau.

- Nešdinkis, - pasakė man ji šaltai. - Tuoj pat nešdinkis lauk, Grėjau. Nenoriu tavęs matyti. Nenoriu žiūrėti į tavo sumautą veidą.

Neprieštaravau. Išėjau palikdamas ją vieną. „Po velnių. Šį kartą susimoviau, kaip reikiant”, pagalvojau. „Nežinau, kaip reikės viską ištaisyti”, pasakiau Algedui braukdamas sau per plaukus. „Laiko”, pasakė Algedas. „Megei reikia laiko, Gideonai. Galbūt kažkada ji tau atleis”. Sunkiai atsidusau. „Prireiks velniškai daug pastangų ir laiko, kad sugebėčiau viską ištaisyti”, pasakiau Algedui. „Niekas ir nesakė, kad bus lengva, Gideonai. Ypač po visko ką ji patyrė”, pasakė Algedas.

Algedas nutilo. Likau vienas.
------------«»------------------------------------------ Sėdėjau savo kabinete ir bandžiau dirbti. Bet mintys vis grįždavo prie Megės. Prie jos šaltų, neapykanta degančių akių.

Pasigirdo beldimas į duris.

- Užeikite, - pasakiau.

- Alfa, - užėjęs pasakė Bertas. - Mes jau pasiruošę, alfa. Laukiame tik jūsų.

Linktelėjau.

- Tuoj nusileisiu, - pasakiau. - Tik prieš tai dar užsuksiu pas Megę.

Lėtai atsistojau ir patraukiau pas Megę į ligoninę. Artėdamas prie palatos išgirdau prislopintą Džeinės balsą. Ji kalbėjosi su Mege. Man įžengus jos nutilo.

-  Alfa, - pasakė Džeinė linktelėdama.

Megė įsmeigė savo žvilgsnį į suspaustus savo kumščius.

- Mege, - švelniai pasakiau artėdamas link jos.

Atsistojau greta. Jutau nuo jos skilndantį pyktį. Visa palata buvo tarsi užpildyta sklindančią neapykantą man, kurią spinduliavo Megė.

- Aš kuriam laikui iškeliauju, Mege, - švelniai pasakiau.

Megė tylėjo.

- Aš ir kitos alfos renkamės prie Dantės viršukalnės sutvarkyti reikalų dėl atstumtųjų, - pasakiau.

Megė vis dar tylėjo. Jos žvilgsnis buvo prikaustytas prie savo suspaustų kumščių.

- Grįžus mums reikės pasikalbėti, Mege, - švelniai pasakiau.

Laukiau, kol Megė prabils, bet ji tylėjo. Atsidusau. Atsigręžiau į Džeinę.

- Pasirūpink ja, kol manęs nebus, Džeine, - pasakiau prieš išeidamas.