Vienišas vilkas. ✔

Trečias skyrius

Megė

Po ceremonijos visi patraukėm namo. Tėvai pasuko į ligoninę. Aš, Aleksas ir Džeinė namų link. Aleksas ėjo priekyje mūsų. Mačiau, jog brolis buvo susikrimtęs ir piktas. Juk teko vietoj Elenos pasirinkti Džeinę.

Nusišypsojau padrąsinamai Džeinei. Džeinė atsakė tuo pačiu.

Nelaukdamas mūsų, Aleksas smarkiai atlapojo lauko duris ir įėjo į vidų. Lagaminai buvo sukrauti. Pagal papročius, pora susiejusi savo gyvenimą su kitu turi išsikraustyti iš tėvų namų ir apsigyventi dviese. Aleksas buvo pasiruošęs iš anksto. Sumetęs lagaminus į pikapo galą, Aleksas pasisuko į mane ir mudu stipriai apsikabinom.

- Laikykis, maže,- sako Aleksas ir pašiaušia man plaukus.
- Ir tu, broli. Ji gera mergina, Aleksai. Saugok ją,- sakau broliui.

Aleksas atsidūsta, persibraukia per plaukus.

- Pasistengsiu, Mege, pasistengsiu.

Aleksas ir Džeinė įsėda į pikapą. Nuvažiuoja palikdami mane vieną.

----------«»--------------------------------------------

Namuose buvo tylu. Aleksui išsikrausčius likau viena. Tėvai visados dirba, tai jų kaip ir nematau. Tik rytais ir vėlais vakarais. Dažniausiai jie užsibūna iki išnaktų, kai reikia kažką sulopyti. Tai reiškias, kai reikia kažkam skubios pagalbos dėl įvairių žaizdų susiuvimo. Vieną itin siaubingą žaizdą teko matyti praeitą savaitgalį, kai buvo užpultas vienas iš jaunėlių. Visai neseniai tapusiu vilku. Kvailys norėjo pažiūrėti ar įveiks lokį. Nepavyko. Visa nugara buvo nusėta giliomis, pailgomis žaizdomis. Tokios žaizdos itin sunkiai gyja ir gyja jam iki šiol.

Pati turiu randą ant kairės rankos. Kai Aleksas buvo mažas ir pirmą kartą pasivertė į vilką jis mane užpuoė. Jauni vilkai pasiverčia maždaug 13 - 15 metų. Tą laikotarpį jie būdavo stebimi vieno iš tėvų. Aleksui tada buvo 14. Atsimenu tėvų tada nebuvo namuose. Mudu su Aleksu žaidėm lauke gaudynių. Vaikėmės vieną kitą, kai atsisukus pamačiau Aleksą susirietusį į kamuoliuką ir dejuojantį iš skausmo. Nežinojau ką daryti. Pripuoliau prie brolio. Bandžiau jį pakelti, šnekinti, papurtyti. Kažką daryti, kad pasakytų kas jam yra. Tada pasigirdo lūžtančių kaulų garsas, Alekso klyksmas, vilko kauksmas. Atsimenu Aleksas dar liepė man bėgti, bet buvau įkalta kaip į žemę. Negalėjau pajudėti. Negalėjau kvėpuoti. Negalėjau daryti nieko, tik žiūrėjau, kaip Aleksas pavirto į pilką vilką. Tada jis mane ir užpuolė. Gindama veidą, užsidengiau kaire ranka. Į odą susmigo aštrūs Alekso dantys, nepakeliamas skausmas, mano klyksmas ir tamsa. Apalpau. Tėvai pasakojo, jog mano klyksmą išgirdo kaimynai. Jie atskubėjo ir išgelbėjo mane nuo sudraskymo. Ranka gyjo ilgai. Nekaltinau Alekso. Žinojau, kad kaltas ne jis, o jame tūnantis vilkas. Brolis dar iki šiol kremtasi, dėl šio įvykio. Gal todėl jis nuolatos taip manim rūpindavosi. Mano didysis, gerulis brolis Aleksas.

----------«»--------------------------------------------

Vakare turėjau susitikti su Džoise mieste. Mano geriausia draugė ir ne vilkatė. Ne daugelis žmonių žino apie slėnyje gyvenančius vilkatus. Mieste, kur gyveno ne tik žmonės, bet ir ištremtieji ar perėjūnai vilkai, žinojo jog geriau nekelti kojos į slėnį. Žmonės žinojo, jog geriau neprasidėti su slėnio gyventojais. Jie kaip įmanydami vengė ne tik slėnio teritorijos, bet ir jų gyventojų. Slėnis buvo draudžiama teritorija.

Vienintelę mane dar slėnio gyventojai kažkiek toleruodavo. Bet aš ir per daug nesiliedavau į jų gretas.

Laikrodis rodė 19.05. Įsėdusi į savo mašiniuką, patraukiau į miesto centrą. Laikas paplepėti ir gerai praleisti laiką.