Vienišas vilkas. ✔

Septynioliktas skyrius

Megė

Vakarienė ėjosi sklandžiai. Labai jaudinausi, bet visas jaudulys praėjo vos pamačius Gideoną. Sėdėdama priešais jį, pirmą kartą taip įdėmiai galėjau jį apžiūrėti. Gideonas buvo išvaizdus vyras. Rudos, beveik juodos spalvos akys, tankūs juodi plaukai, tvirtas aštrus žandikaulis, o lūpos. Kas kartą jam nusišypsojus norėdavau pulti jam į glėbį ir įsisiurpti jam į lūpas. Slapta dėkojau Dievui, kad bent jau mane pasirinkęs vyras buvo išvaizdus ir tvirtas. O Gideono kūno sudėjimas taip pat buvo įspūdingas. Aukštas, plačių tvirtų pečių, Gideonas atrodė pritrenkiančiai. Marškiniai puikiai pabrėžė raumeningas jo rankas. Jam sujudėjus marškiniai aptempdavo jo raumenis ir išryškindavo tvirtus raumenis. Vaizdelis vertas milijono. „Spėju ir sikspekas pas jį yra", pagalvojau gerdama vyną.

Abu negamėjome vienas nuo kito atitraukti žvilgsnių.

- Turiu pasakyti atrodai šiandien pritrenkiamai, Mege - pasakė Gideonas dusliu balsu.

- Nejaugi?

- O taip, širdele. Tu šiandien stulbinanti.

Nusijuokiau. Buvo malonu iš Gideono išgirsti malonius žodžius.

- Kas tu? Ir ką padarei visuomet mėgstančiam nurodinėti, surūgusiam ir piktam Gideonui? - juokais paklausiau.

Gideonas nusišypsojo.

- Šį vakarą to tipo nėra, Mege. Tik ne šį vakarą -pasakė švelniai Gideonas.

Nusišypsojau. Mačiau, kaip Gideono žvilgsnis smigo man į lūpas. Gideonas lėtai palinko prie manęs. Švelniai nykščiu perbraukė per skruostą, lūpas. Žvelgiau į jį. Nejaučiu jokios baimės. Norėjau tik jį pajusti.

- Pabučiuok mane, - pasakiau.

Gideonas švelniai prigludo man prie lūpų. Jo lūpos buvo švelnios ir reiklios. Nekantraudama pravėriau lūpas ir mūsų liežuviai susipynė. Kūną užliejo karštis. Tvirčiau įsikabinau į Gideoną. Malonumo banga nuvilnijo kūnu. Norėjau daugiau. Daug daugiau. Norėjau pajusti jo kūno svorį. Norėjau pajusti jį savyje. Norėjau kuo greičiau dingti iš čia ir likti tik dviese.

Abiems pritrūkus oro atsitraukėme. Užteko Gideonui tik žvilgtelėti į mane ir suprato, kad privalome tučtuojau dingti iš čia.

- Sąskaitą, - šūktelėjo jis padavėjui.

Kitą minutę jau nešdinamės lauk. Pasukus už kampo Gideonas prispaudė mane prie sienos ir vėl įsisiurbė į lūpas. Jo rankos slydo mano kūnu sukeldamos neapsakomą palaimą. Norėdama daugiau. Dar labiau prisipaudžiau prie Gideono ir pasitryniau į jo draugužį. Pajutusi jo susijaudinimą sudejavau iš malonumo. Atsitraukiau.

- Važiuojam namo, - pasakiau dusliu balsu.

Sparčiu žingsiu ėjome link mašinos. Gideonas, žaibo greičiu parlėkė namo. Jau įsivaizdavau, kokį malonumą man jis suteiks, kai iš namo išbėgusi raudonplaukė šoko ant Gideono, apsivijo jį kojomis ir įsisiubė jam į lūpas.

Likau be žado. Kažkurią minutės dalį norėjosi atplėšti tą kalę nuo mano vyro, bet supratau, kad tai beprasmiška. Gideonas niekados nepasikeis. Matomai jam buvai tik pakaitinė. Kokia buvau kvailė, manydama, kad su juo gali kas nors pavykti. Norėjau klykti, šaukti ant jo, bet kaip įmanydama susilaikiau. Nesižeminsiu prieš jį, prieš ją. Tvirtai suspaudžiau kumščius ir išlipau iš mašinos.

- Ar mūsų nesupažindinsi? - šaltai paklausiau Gideono.

- Taip, meiluti, supažindink mus, - pasakė raudonplaukė įsikabindama tvirčiau į Gideoną.

Dar tvirčiau suspaudžiau kumščius. Pajutau, kaip į odą susminga nagai.

- Aš Žaklina, - prisistatė raudonplaukė. - Būsima šio klano luna.