Vienišas vilkas. ✔

Trisdešimt šeštas skyrius

Gideonas

Šaltis. Sniegas. Nežinia. Šie trys žodžiai puikiai apibūdino dabartinę mūsų su Mege padėtį. Šaltis smelkėsi iki kaulų. Galėjai justi jį savo odoje, visame kūne. Sniegas. Baltas sniegas mus supo ir nebuvo jam galo. Nežinia. Kuri varė mus į neviltį.
------------------«»------------------------------------
Tik Algedo dėka Megė išgyveno. Mums keliaujant jis visą laiką ėjo šalia Megės, naktimis kartu miegodavo. Algedo kūno šiluma puikiai tiko sušildyti Megei.

Nežinia kiek laiko ėjome. Jokių žmonių, mašinų. Nieko. Tik paėjus porą žingsnių pamatėme užkandinę. Nieko nelaukiau įsilaužiau į ją. Megei padaviau juodos kavos, o pats puoliau skambinti saviškiams. Atsiliepė tik po penkto signalo.

- Klausau, - pasakė kimus balsas ragelyje.

- Čia aš, - pasakiau griežtai. - Mes esame „Bobo” užkadinėje. Greičiau atsiųsk mums lėktuvą.

Tyla.

- Alfa... - numykė balsas.

- Matilda, pranešk visiems, kad mes likome gyvi ir atsiųstų mums lėktuvą, - pasakiau griežtai.

- Supratau, alfa, - pasakė Matilda.

- Matilda. Ar mums dingus, kas nors mūsų ieškojo? - paklausiau jos.

Matilda tylėjo.

- Matilda, - griežčiau pasakiau.

- Ne, pone, - pasakė ji tyliai. - Senasis alfa norėjo jūsų ieškoti, bet... įvyko perversmas, alfa ir niekas jūsų neieškojo.

Iš pykčio sugriežiau dantimis.

- Kas dabar alfa? - paklausiau.

- Aleksas, pone. Jums išvykus, jam pavyko kitus įkalbėti jį išleisti iš rūsio ir sukelti perversmą, alfa.

- Aleksas.... - nutęsiau. - Matilda, niekam nieko nesakyk, kad aš ir Megė gyvi. Mūsų grįžimas jiems bus staigmena, - pasakiau ir išsišiepiau.

„Jie už tai sumokės, kad mūsų neieškojo”, pagalvojau. „Labai smarkiai”.
-------------------«»-----------------------------------
Naktį praleidome užeigoje. Susispaudę vienas prie kito, galėjome lengviau atsipūsti, kad likome gyvi. Megė ramiai alsavo mano glėbyje. Švelniai nubraukiau plaukus užkritusius ant jos veido. „Po velnių, kaip man pasisekė, kad ją turiu”, pagalvojau ir užsimerkiau. Ryt lauks sunki diena.

Ir iš tiesų, ryte tvyrojo chaosas. Pamačiusi mus, išsikandusi užkandinės darbuotoja iškvietė policiją. Policijai dar ilgai teko aiškinti kas mes ir kas mums atsitiko. Pagaliau juos įtikinus, jog muns atsitiko nelaimė, jie pasiuntė kitus ieškoti lėktuvo nuolaužų. Ir tik po gerų dviejų valandų jie įsitikino patys, jog mes sakome tiesą. Vėliau mums apžiūrėjo medikai.

Susisiekiau su Anita. Ji mums labai pagelbėjo. Porai dienų apsistojome pas ją.
------------------«»------------------------------------
Atsirėmęs į duris stebėjau Megę.

- O, Dieve, - pasakė Megė sudejavusi iš malonumo. - Tu net neįsivaizduoji, kaip man dabar gera, Gideonai.

Nusišypsojau. Megė jau kuris laikas lindėjo duše.

- Jei dar taip ilgai būsi duše, Mege, visa susiraukšlėsi, kaip razina, - paerzinau ją.

Megė prunkšelėjo.

- Ateik ir iškrapšyk mane, - pasakė nusijuokdama Megė.

- Su mielu noru, širdele, - pasakiau.

Jau kitą minutę nuo savęs plėšiau rūbus. Akimirksniu buvau pas Megę.

Stovėjome vienas priešais kitą. Žvelgiau Megei į akis. Supratau, kaip smarkiai ją myliu. Kaktą priglaudžiau prie jos kaktos. Atsidusau. Megė švelniai pakėlė mano smakrą.