Snapchat Friends // L.W.T

34.

Pajutusi purtymą ir raginimą keltis rankomis bandžiau užsidengti, bet ne kaip sekėsi.

-Kas yra?-lėtai pakėliau galvą ir prieš save išvydau Lottie.

-Tavęs greit turėtų atvažiuoti pasiimti.-jai pasakius dar porą minučių galvojau, kol supratau kas.- Vakar skambino Louis ir dar paliko tuziną žinučių.

-Mat kaip.- atsisėdau normaliai ir vis dar bandžiau suvokti vakarykštės dienos pabaigą.

-Atrodo nelabai laimingas, kad nepasakei išvažiuojanti su manimi.

-Nebuvo laiko. Jis kažkaip greit išlėkė nežinia kur su Danielle.

-Va dabar tai abiejoms priekaištaus. Man, kad neatsiliepiau ir tau, nes nepasakei kur dingsi.- vis dar stovėdama prieš mane užsidėjo rankas ant liemens.

-Gal galėtum kokį plaukų šepetį paskolint kol dar neišgąsdinau ko nors?

-Imk.- netrukus padavė jį man.- ir greičiau ruoškis.

Užtrukau visas dešimt minučių kol normaliai susišukavau savo pakankamai tankius ir ilgus plaukus. Ir per tą laiką Louis spėjo atvažiuoti ir jau laukė automobilyje.

Apsikabinusi atsisveikinau su Lottie ir patraukiau į reikiamą pusę. Ir kas dabar bus?

Atsidariusi dureles įsėdau į keleivio vietą ir iškart prisisegiau diržą. Susidėjau rankas vieną prie kitos ir laukiau kol jis pirmas prabils. Tai tikriausiai buvo pats nejaukiausias momentas mano gyvenime. Išsukus į paprastą gatvę jis pagaliau prašneko:

-Nesakei, kad ruošiesi dalyvauti kažkokiame vakarėlyje.

-O tu nesakei, kad ir pats išvažiuosi.- man pasakius jis sugebėjo išlaikyti tą pačią rimtą veido miną.

-Kitą kart pasiimk bent telefoną.

-Mhm.

-Aš rimtai, juk jis tam ir skirtas, kad susisiekti.

-Kalbi visai kaip...- supratusi ką norėjau pasakyti neužbaigiau pradėto sakinio.

-Kaip kas?- jam paklausus trumpai šmėstelėjo mintis, kad negaliu pasakyti šito.

-Niekas.- tyliau ištariau.

-Ką norėjai pasakyt?- trumpai žvilgtelėjo sukeldamas man dar daugiau abejonių.

Išgirdusi vieną iš savo mėgstamų dainų pagarsinau radiją ir pradėjau dainuoti. Parodžiau ženklą Louis, kad netrukdytų. Tai vienas iš dalykų, kurių nemėgstu- kai man neleidžia dainuot.

Patylinusi radiją atsisukau į Louis. Jis nebeatrodė toks piktas kaip anksčiau. Arba man vaidenas.

-Labai pyksti?- atsargiai uždėjau savo delną ant jo.

-Nemenkai išgąsdinai su savo dingimu. Amber, suprask aš tave myliu ir man rūpi žinoti ar tau viskas gerai.- Tvirtai suėmė mano delną ir pažiūrėjo tuo žvilgsniu, kuris iki šiol priverčia ištirpti.

-Aš irgi tave myliu.- nusišypsojau jam.- suprask, aš dar niekad neturėjau vaikino ir nežinau kaip elgtis.

-Suprantu.- pabučiavo mano ranką, kuri vis dar buvo sukabinta su jo.

-Ir nepyk ant Lottie, iš esmės tai aš neleidau jai atsiliepti.

-Gerai, meile.-vėl privertė mane nusišypsoti.

***

Tik įžengus į virtuvę pasklido man dar nepažįstamo maisto kvapas.

-Radai pabėgelę?- pažvelgusi į mane Danielle leptelėjo.